2020.06 Tatrai. Antra diena

2020.06 Tatrai. Antra diena

views
13

Antra diena prasideda nuo ankstaus ryto. Kadangi Andrius iš Kalnais ir miškais patiria nuolatinius nemigos epizodus, tai pradedu jį kambaryje girdėti nuo 4 valandos ryto. Sakė pradėjo savo naują projektą “Liepsnom ir žarijom”. Nubundu dar kartą kažkur apie 6 valandą ir Andrius pasako, kad šiandien neisim sudėtingiausio maršruto, nes kalnuose lis ir bus audra. Pabijojo, kad mūsų nenupūstų nuo kalno. Tad gaunu valandą papildomai pamiegoti.

Antros dienos žygis

Andrius paskutinės dienos planą perkėlė į pirmą ir nutarė, kad šiandien eisime per kalnų trobas, valgysim česnakinę slovakišką sriubą ir persikelsim per vieną kalnų keterą į kitą slėnį iš kurio grįšime namo. Taigi apie 7-tą startavome. Susidėjome aprangas nuo lietaus ir pradėjome lėtą kalnų žygį. Tiesa turėjome kalnų entuziastų grupėje, kurie ėjo visai ne lėtai, netgi bėgo kai kurias atkarpas.

Iš trobos į trobą

Mano naujas pastebėjimas po plaukimo su baidarėm Kaunas – Nida, kad alus savotiškai palengvina monotoniškus žygius. Nes kalnų žygiams, tolimiems plaukimams labiau reikalingas psichologinis pasiruošimas. Ten viskas lėtai, ilgi laiko tarpai kol nueini iš taško į tašką. Nuolatos kopimas, kuris dusina, kuprinės, oro sąlygos ir tik trumpos pasimėgavimo akimirkos, kai užsiropšti ant kažkokios viršūnės. Ilgas vergo žygis dėl trumpo pasigerėjimo. O alus, jis nujautrina aštrius kampus: karštį, šaltį, drėgmę, zujančias mintis “ar dar toli”, skaudančias kojas, užknisančias kuprines.

Bet šiandien aš be alaus, noriu pajusti viską kaip yra. Tad stebiu save, chebrą, klausau aplinką ir taip slenkam iš trobos į trobą.

Be alaus

Girdžiu po kojom gergždžiančius akmenis. Girdžiu kaip kerzai suskamba atsitrenkę į uolas. Kažkur šalimais teka kalnų upė, girdžiu ką kalba kompanija. Ir man taip išryškėja socialinių kaukių supratimas. Girdžiu kaip kompanijoje kalba kai kurie žmonės ir prisimenu kaip jie kalbėjo akis į akį. Girdžiu kaip skirtingai jie kalba vieni su kitais. Tarsi kaitalioja kaukes kaip skaidres. Užsideda vieną ir balso tembras pasikeičia. Pasikeičia ir kalbėjimo maniera, greitis ir ką kalba. Užsimezga pokalbis su kitu žmogumi ir vėl kita socialinė kaukė.

Selfiai ir my story

Visi mes fotkinomės ir dėjom kelionės vaizdus, įspudžius į savo Facebook’us ir Instagramus. Kilo mintis, pajautimas, kad mes save suvokiame iš dviejų perspektyvų. Viena ta, kai velkiesi sukaitęs uolėtu keliu su savo mintimis, veikiausiai ne tokiomis super. O kita, kai pagauni gerą kadrą ir įkeli savo soc. tinklo sekėjams ir draugams įvertinti. Ir paskui stebi jų reakcijas. O reakcijos būna wow, love, thumbs up, 100%, you are on fire ir t.t. Per šiuos įvertinimus mes (nors kalbėsiu už save) pamatome save kitaip. Šaunuoliai, aktyvistai, įpatingi, klajūnai…., visai kitokie nei tie, kurie būname kasdienėse mintyse, ne tokie fainuoliai. Pasikraunam save per kitus.

Pastebėjęs išorinius dalykus, grįžtu į savo vidų.

Žingsniuoju savo mintyse

Sugrįžęs į save grįžau prie saugumo temos, nes dar nebuvau pilnai atsiribojęs nuo kasdienybės. Pastebėjau, kad kurti saugumo jausmui naudoju minčių keitimo techniką. Kyla kokia nors nesaugi mintis ir aš ją iš naujo persvarstau ir klausinėju savęs kaip ją vertinu dabar, kaip kitaip galėtų būti.

Kažkuriuo momentu prisiminiau Freud’ą. Prisiminiau, kad vienu laikotarpiu jis man kėlė saugumo jausmą. Jis atrodė didelis, stabilus, tvirtas, toks draugas, pas kurį atvažiuosi ir jam visada ok. Pasipasakosi atvažiavęs, jis kartu su tavim apsvarstys, pasikalbės. Toks žmogus, kuris atrodo niekada neturi savų problemų. Tai buvo mano antrasis saugumo jausmas, kurį dėsiu į bendrą savo saugumo jausmo auginimo projektą. Galiausiai turėčiau užauginti jausmą kas man yra saugumas.

Taip begalvojant pasiekiam pirmą kalnų trobą.

Iki sekančios trobos

Pavalgę tradicinės česnakų sriubos traukiam į antrą trobą, kelias netrumpas ir jis tik auštyn. Eidamas tą atkarpą mintyse galvoju kaip svarbu kalnuose vidaus harmonija. Kad kelias būtų lengvesnis, turi nesipykti su savimi, neapkrauti psichikos sunkiomis mintimis. Čia padėtų alus, bet šiandien jo ne.

Nesenai rašiau apie valią ir rodos kalnuose ji pagrindinis kriterijus, bet…. Pradeda trūkt pasitenkinimo, o eiti reikia vis tiek. Pastebiu, kad iš gelmės pasirodo pirmieji nepasitenkinimo pranašai. Pradeda erzinti kitų žmonių būdas, prisimenu nemalonias kasdienybės mintis, išryškėja mano trūkumai, pradedu smerkti save. O kai smerki save, baudi save. Koks kūnas tau norės tarnauti, kai tu jį plaki botagu?

Savikritika

Lipi ir aštrios mintys tarsi meteoritai braižosi. Nejučia pradedi galvoti kaip galėtų būti sunkiau ir tuomet arba išloši arba praloši. Jei save laikai labai labai kietu, tai krenta moralė, kad tokioje nesunkioje trasoje jau skundiesi. Jei nelaikai savęs pusdieviu, tai gali pagalvoti, kad visai neblogai varai, nes sunku, bet tu su tuo susidoroji.

Su tokiomis mintimis pasiekiam antrą trobą. Kaip bebūtų keista, ši kalnų kelionė man netgi labai harmoninga. Nekapoju savęs labai stipriai. Ir galvoje šmėsteli mintis, kad čia veikia mano dviejų metų su psi terapeute darbas.

Antra troba

Iki trobos atėjome ir sulijome kiaurai. Todėl kol valgiau džiovinausi rūbus prie pečiaus. Tiesa jie nespėjo išdžiūti ir vėl teko rengtis šlapius. Buvo nemalonu. Tačiau ir vėl nekroviau į kelnes. Lauke pūtė stiprus vėjas ir lijo lietus, buvo ta nuprognozuota kalnų audra. Kilo minčių suktis atgal, nes perlipti kalnų perėja pakankamai sudėtingas reikalas. Reikia lipti į beveik stačią uolą, laikytis už grandinių.

Vis dėl to Andrius nusprendžia lipti ir patraukiam prie perėjos. Pakeliui nustoja lyti, vėjas prapučia ir išdžiovina rūbus. Spėjau net sušilti. Perėja į kurią lipsime skendi debesyse, tokia juoda, niūri. Kimbame į grandines ir po pusvalandžio užkopiame ant keteros. Slėnis iš kurio atėjome toks pilkokas, o slėnis į kurį persikeliame skendi debesyse. Girdisi keli čiulbantys paukščiukai, matosi žali Tatrų akmenys ir girdisi šniokščiantys kalnų upeliukai.

Kelias atgal

Vaizdo tame slėnyje praktiškai nebuvo. Viskas paskesdavo debesyse ir kartais tik pragiedrėdavo. Praėjom kelis negyvus ledinius ežeriukus, kelis sniegynus ir viskas vis dar skendėjo pilkuose šaltuose debesyse.

Ateinantys debesys atrodydavo kaip būna per koncertus paleidžia dūmų uždangą. Jie atslinkdami pasiglemždavo juodus ir žalius slėnio akmenis ir mūsų komandą. Pamažu apeidinėjom kažkokį didelį kraterį turbūt, nes ėjom aplink ir galiausiai pradėjome leistis į žemesnį slėnį. Taip į pabaigą ėjo antros dienos žygis. Nusileidinėjom ir per dieną įveikėme 28 km kalnų keliais, slėniais ir keteromis.

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(0)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu