2020.06 Tatrai. Ketvirta diena

2020.06 Tatrai. Ketvirta diena

views
0

Ketvirtoji diena prasideda su trečiosios dienos atgarsiais. Kaip ir galvojau, kad nakti sapnuosiu praėjusios dienos įvykius taip ir buvo. Sapnavau sapną, kuriame jaučiausi nepilnavertiškas, bailys, palūžėlis dėl to, kad pasirinkau vakar nelipti į viršukalnę su visais. Nakti sapnavau, kad mano draugas, kuris yra jaunesnis už mane yra daugiau pasiekęs versle. Jis nusipirkęs du daugiabučius juos nuomoja. Sapne jaučiau menkavertiškumo jausmą. Sapnavau, kad atvykau pas jį ir man susidarė įspūdis jog jis atsainiai bendrauja su manimi ar neskiria dėmesio. Jam rūpi jo verslo reikalai ir aš paskui vaikštau kaip koks šunytis. O šunytis dėl to, kad esu nevertingas žmogus, nes esu dar nieko nepasiekęs. Taip per sapnus įsiprasmino mano vakar patirtas gėdos ir nepilnavertiškumo jausmas.

Šiandienos maršrutas

Šiandien pagaliau dėl gerų oro sąlygų galėjome pradėti sudėtingiausią kelionės maršrutą, Orla perc. Tai buvo žygis į penkių ežerų slėnį ir lipimas kalnų keteromis.

Mintyse dėliojau kaip seksis žygis morališkai dėl vakarykštės situacijos ir sapnų. Nesijaučiau labai palūžęs, nusivylęs. Anaiptol, supratęs savo sapno prasmę jaučiausi norintis pasididžiuoti savimi jog nesmerkiu savęs už savo vakarykštį poelgį, nes pasirinkau jį sąmoningai. Gal dėl to, o gal dėl to, kad turėjau daugiau poilsio ir nebeskaudėjo kelio, žygi pradėjau energingai. Labai greitai susinormalizavo kvėpavimas, krūvio priėmimas, kūno temperatūra ir kilau kalno link be kankynės jausmo. Buvo šilta, kolegos skundėsi, kad dušna, bet man tai nerūpėjo. Netgi ėjosi greitai. Beeinant teko ir vėl susidurti su savo demonais – programom, kurie bandė sumenkinti mano būseną.

Demonai

Ėjau ir jaučiausi patenkintas, kad kūnas taip gerai susimobilizavo ir tuo netruko pasinaudoti mano vidiniai priešai, kritikai. Aš džiaugiausi, kad jaučiuosi energingas, o jie man kaišaliojo mintis, kad visai nesu toks. Jie man pametėdavo mintį, kad aš einu jau pramintais takais, o kokie turėjo būti stiprūs žmonės, kurie tuos takus atrado ir pramynė. Tai kiek pradėjo mušti mano moralę. Anksčiau būčiau supykęs ant savęs arba jautesis nuskriaustas, bet šįkart…. Šįkart gerai suveikė mano terapijoj kurta vidinė savipalaikymo programa. Ji man iškart atsiuntė priminimą iš vaikystės, kai mes būdami vaikais neršdavom po miškus, laukus ir pramušdavom kelius. Viskas vykdavo ne iškart, ne iškart pramušdavom naują kelią, o po gabaliuką. Roma nepasistatė per naktį. Tai ir šįkart atėjo mintis, kad aš nežinau kaip buvo, tad nėra prasmės dabar lyginti savęs su kažkokiais žmonėmis.

Iš kraštutinumo į kraštutinumą

Kai apsigyniau nuo savo kritikų, įsijungė vidiniai pasipūtėliai, kurie bandė pramušti savo įdėją, kad gal vis dėl to vakarykštis mano sprendimas buvo geras. Kad galbūt aš protingiausias ir geriausias ir ilgajam periode atletiškiausias. Kažkaip man nepatiko tos mintys ir aš jomis suebejojau.

Eidamas link penkių ežerų slėnio lenkiau žmones vieną po kito ir tai dar labiau leido sužibėti ego. Pradėjau stebėti kaip mintys apie savo pranašumą pradėjo pūstis kaip mielės. Ir tik pagalvojus apie tai iškart atėjo nusodinimo jausmas. Atkreipiau dėmesį, kad keliuku pralenkiau daug apkūnių žmonių, vaikų, pagyvenusių žmonių. Tai iškart pakirpo sparnus. Tiksliau pakirpo ne sparnus, bet ego nustojo pūstis ir pasitraukė atgal gylyn į savo olą. O aš ėjau ir stebėjau visą šitą paradą iš šalies. Džiaugiausi, kad neįsiveliu į jį ir raumenys bei kvėpavimas gerai dirba. Taip su visu tuo vidiniu cirku pasiekiau penkių ežerų slėnį.

Penkių ežerų slėnis

Kirtome slėnį ir užsilipom ant vienos kalvos prieš pasiekiant kalnų perėją iš kurios turėjome pradėti ėjimą kalnų keteromis. Vaizdas kaip senųjų laikų dailininko paveiksle. Visas slėnis išraižytas žmonių takeliais, kuriais kaip venom slenka žmonės grupelėmis. Ant slėnį apsupusių kalnų keterų kaip vabalai sutupę lenkai. Zawrato viršūnėjė irgi pilna žmonių piknikauja. Orla perc keteromis pavienėmis grupelėmis eina žmonės. Apačioje tyvuliuoja visi penki ežerai, kuriuos supa tai žalios pievos tai uolienų rieduliai.

Pasiekiau kalnų perėją ir laukiu likusios grupės narių, tuoj lipsim ant kalnų keterų. Po perėja vaikšto vėnuolė su Nike kedais. Pajuokauju su kolega, kad neitų šalia jos, nes Dievas ją matyt išvarė iš bažnyčios nuodėmių išpirkt ir bet kuriuo metu gali į ją kalti žaibą. Paskui pagalvojau, kad gal ji atlieka kryžiaus žygį ir skleidžia krikščionybę kalnų keterose.

Orla perc

Viena komandos dalis jau kokį 40 minučių kaip nuėjus Orla keteromis, o mes sulaukę likusių taip pat startuojam. Pirmosios grandinės, menkas jauduliukas ir pajudam.

Einam tai aukštyn, tai žemyn, tai atbrailomis, tai takeliu, tai gero metro pločio keteromis, tai lipame sienomis. Kol einu visai nebaisu, nes galva užimta kur statyti koją, dėti ranką, įsikibti. Bet jaučiu, kad net dabar rašant pradeda drebėti ranka. O drebėjo jos ir ten. Drebėjo net kojos. Drebėjo, nes pradėdavo svaigti galva pažiūrėjus į apačią. Ta apačia mane tiesiog traukė į save. Nesuprantu iš kur toks durnas jausmas. Atrodo atvirkščiai turėčiau būti įsikibęs į kalną, bet buvo kažkokia jėga, kuri traukė į bedugnes. Bet vis ėjom ir atsiplėšėm nuo grupės kokį 40 min. Kažkas pasakė, kad baiginėjasi dienos laikas ir nespėsim nueiti visos trasos, todėl turėtume jau leistis. Priėjome vieną keterų sankryžą ir teko laukti Andriaus, grupės vado, kad pasakytų kaip darysim.

Laukimas

Kadangi susikirto keliukai ir jais nuolat kursavo žmonės, teko kažkur save padėti, kad nesimaišyti. Apėjau tokį akmenį ir atsistojau ant kokio 30 cm pločio balkonėlio. Už jo tvyrojo šlaitas. Belaukdamas dar kartą supratau kaip aš nemėgstu to stingdančio jausmo, kurį sukelia aukščio baimė. Nors ta praraja netrauktų manes į save, tai būtų normaliai. Bet atrodo, kad pasileis rankos, persisversiu ir nulėksiu į bedugnę. Nelogiškai durnas jausmas. Belaukiant dar teko pastebėti alpinistus, kurie virvėmis darėsi takus į 90 laipsnių statumo sieną ir kabarojosi lyg aukštis jiems visai nerūpėtų. Buvo baisu ir už juos, pradėjau nervuotis, kad tenka tokioje būsenoje laikyti save belaukiant.

Netrukus pasirodė likusieji ir nusprendėm, kad dar palipėsim pusvalandį ir leisimės žemyn.

Trys komplimentai

Leidimesi žemyn aš kietas. Kaip zuikutis strakaliojau nuo akmens ant akmens norėdamasis kuo greičiau pasiekti lygią žemę. Man tai visada kalnuose gerai sekasi. Pakeliui prasilenkiau su viena lenkaite, nepasidalinom siauru kalno takeliu, susimėtem kur kuriam pasitraukti. Ji nusišypsojo ir su manim pasisveikino. Pagalvojau, kad gal aš visai fainas, jei ji man šypsosi. Tai davė dar daugiau pagreičio. Paskui sutikau du lenkus, kurie manęs klausė kaip kelias į viršų ar sunkus. Jaučiausi kietas, kad aš tą kelią įveikiau ir dabar leidžiuosi išdidžiai žemyn ir galiu pasakyti kaip ten yra.

Jaučiausi kvailai save liaupsindamas. O paskutinė vyšnia ant torto buvo, kai padėjau vienai moteriai su kūdikiu nusileisti nuo vienos uolos. Tiesa ji nėlipo sudėtingom keterom, bet atėjo kalnų takeliu pasibūti penkių ežerų slėnyje. Stovėjo ji ir laukė, kol vyras nuleis kitus du berniukus. Ištiesiau ranką siūlydamas savo pagalbą. Ji sutiko ir aš juos su kūdikiu palydėjau žemyn pas vyrą. Vyras man parodė liuks ženklą, moteris padėkojo ir aš dar labiau pakilau ant sparnų. Apėmė toks labai gero žmogaus jausmas. Veikiausiai kūnas išskyrė oksitocino, meilės hormono.

Meilė daro stebuklus

Gavus dozę šio malonaus jausmo, pasijutus geru žmogumi, pasibaidžiau atgal į mašiną kaip kalnų ožys. Akmenys atrodo patys lindo po kojom, kad tik nenugriūčiau. Beveik pusiau bėgomis pradėjau leistis iš slėnio ir lenkiau visus kaip Šumacheris. Buvo malonus ir šiltas jausmas viduje. Pradėjau galvoti, kad pyktis ir baimė gali būti stipri varomoji jėga, bet gerumas gal net didesnė jėga. Visos kelionės metu mąsčiau, kad prievarta stumia keliu į prieki, bet harmonijos būsenoje, kai savęs neprievartauji, galva harmoninga, rezultatai būna geresni. Su tokiomis mintimis pasiekėme maršruto pabaigą ir taip baigėsi ši kelionė po Tatrus.

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(0)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu