Akistata su baime. 10-ies dienų sesija gylyn į save

Akistata su baime. 10-ies dienų sesija gylyn į save

views
37

Kuris laikas nerašiau ir vėl. Tiesiog teko patirti kokių dešimties dienų baimės sesiją, tai mintys nesidėliojo visai. Kaip sakant, jei per tamsos slėnius taves neveda Jėzus Kristus, tai persekiojamas baimės gali išsižadėti net to kuom tikėjai. Labai personifikuotai susakiau, bet tam yra motyvas. Ir kaipgi akistata su baime prasidėjo?

Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane“ (Ps 23, 4).

Pradžia

Nutariau grįžti su naujais įgūdžiais ir naujomis žiniomis prie vienos mobiliosios aplikacijos. Vadinasi “Daylio” mood tracker. Na tokia paprastas app’sas sekti savo vidines būsenas. Kai tik pajauti ar prisimeni, kad kažkaip jautiesi, pažymi ir parašai kodėl taip galėtum jaustis. Užkabinau ant šio kablio savo bičiulį, bendražygį serą Just Friend’a ir jau kuris laikas judame šia kryptimi. Tai labai paprastas, elemetarus įrankis siekiant emocinio intelekto EQ. Padeda išmokti stebėti save, įsivardinti būsenas, atspėti kodėl jos yra. Puikus elementorius to siekiantiems.

Ką parodė programėlė?

Čia ir papuoliau, o gal tiksliau pagaliau mano psichika rado progą dar kartą atkreipti mano dėmesį į tai kas svarbu. Pradėjau standartiškai nuo pykčio, suirzimo, nepasitenkinimo, paskui liūdesio dėl to ir “pyst” vieną dieną iš niekur nieko baimė. “Laba diena”- galvoju. Ko nori? – taip įtariai. Su baime aš visada įtariai. Pyktis dar pyktis. Liūdesys – sunku, bet baaaaaimė….. Na bet dėl kartelio nepučiam iš musės dramblio. Tačiau jau kitą dieną kartelį, du pasižymiu. Paskui matau, kad užsilieka ir pasikartoja ilgėliau….. ir atsirišo.

Atnaujintos žinios

Kažkur po pykčio, liūdesio klodais dažniausiai slepiasi baimė. Tą jau žinojau, bet taip nesuformuotai. Po sesijos šį žinojimą įtvirtinau labiau. Pyktis – gynyba nuo grėsmės. Čia taip abstrakčiai kalbant ir žiūrint per baimės prizmę. Liūdesys irgi gali būti apgailėtinos būsenos padarinys. Taip pat nereiktų taikyt vien šiam atvejui. Savo rašiniuose esu daugiau rašęs apie liūdesio paskirtį ir apraiškas. Rašiau ir apie baimę. Minėjau, kad ji tokia paslaptinga emocija, nuotaika, būsena. Gal ne veltui mes ją taip giliai norime nukišti savyje už džiaugsmo -> pykčio -> liūdesio. Baime normaliai “išdaužo” viską………., jei jos yra pirminiuose patirties sluoksniuose. Gerai tinka apibūdinimas pirmykštė baimė.

Pirmykštė baimė

Taigi žingsnelis po žingsnelio iš dabarties nėriau į pradžią. Dabar aš jau suaugęs, nebebijau pasakų, siaubo filmų ir t.t., bet…… Pradėkime atgaline seka. Jei jums suaugus yra daug nepaaiškinamo nerimo, jo šaknų “neįmanoma” susekti, suprasti, atpažinti. Tiesiog ryte atsikeliat ir įsijungia nerimas. Jis gali būti epizodiškas kaip nerimo “sezonai”. Fainai fainai ir blin be jokios priežasties iš kažkur pyst nerimas. Ir tas netikėtumas dar labiau išmuša iš vėžių. Karo nėra, iš darbo niekas nemeta, pinigų pakankamai, nebadaujam, miestų aplinka pakankamai saugi, giminės lyg ir sveiki, bet…. Bet KAŽKAS bus blogai, KAŽKUR yra blogis, neramu, negalima atsipalaiduot, reikia būti budriam. Ir taip kortizolis. Beje apie šį hormoną pamiršau parašyt savo rašinyje apie hormonus, nes jis kaip ir tiesiogiai neįtakoja emocijų, bet per kitus hormonus įtakoja emocines būsenas. Taigi, kortizolis veiksme. Ir kūnas tampa kortizolinis. Schemos mąstymo ir suvokimo tampa kortizolinės. Įprotis.

Keičiu įpročius

Daug kalbų: “Jūs esate savo gyvenimo šeimininkas”, “tik nuo jūsų priklauso kaip jaučiatės”, “jūs kontroliuojate……”. Ačiū, ačiū, jūs labai malonūs su savo komentarais ir išvadom. Bet nekilo Jums PATARĖJAI mintis, kad prie išvados derėtų atvesti žmogų, jei jau sakote, kad viskas taip paprasta? Kodėl taip lengvai nepasikeičia? O lengvai nepasikeičia, tai todėl, kad kai šiuo metu gyvenate paviršiuje. Kiekvieną minutę kuriate naują gyvenimą . Ir taip, protingėjate, statote kompensacinius modelius, geriat vaistukus, gyvenat saugioj šaly….. Ir tai palaipsniui įeina į jūsų psichinę istoriją. Bet jei psichiką paėmus kaip tuščią stiklainį ir tam tikru raidos etapu pilant skirtingos spalvos smėlį….. Gali būti, kad dugnas ne visai rožinis.

Gylyn

Taigi nėriau entąjį kartą gylyn. Tik šįkart su aiškiom baimės gairėm. Pilnametystė. Daug visko, įdėjų, eisiu, darysiu, užkariausiu, bet jofadryle, iliuzijos sklaidosi, ne visai pavyksta, o jei pavyksta, tai ne man, bet kitiems. Kas yra? Kažkokia baimė? Kodėl neramu? Aplimpa suaugėliškos atsakomybės, vargas. Tėvai ir seneliai gi nuolat kartojo kaip gerai vaikystėje, o čia gyvenimas, sunku. Papuolėm į šūdų malūną. Ir vertėtų suklusti saves jei kyla tokia mintis. Nes su gera bazine psichika – sunku, bet įveikiama.

Paauglystė

Svajonės, autonomija, maištas, abejonės, identiteto atradimas, priklausymas grupėms, pritapimas. Pritapimas…… Ar tu toks kaip dauguma? Ar tu lopas? Jeigu lopas, iškart verta suklusti ir susižiūrėti, kas verčia tokiu jaustis. Gal atstūmė, užgauliojo, nuvertino. Panašu, kad galimai buvo stipri baimė išsikovoti vietą po saule. Tu toks kaip visi? Išsižadėjai savasties? Paaukojai save, kad pritaptum prie grupės? Ar tapai lyderiu ir visi tave gerbia? O gal kaip normalus žmogus buvai koks esi ir tiesiog įsipaišei į normą su savo niuansais? Neriam tolyn

6-12 metų

Šitas laikotarpis man tokia migla. Toks lyg pasiruošimas šiuoliui į paauglystę, informacijos apie save rinkimas, kad galėtum priskirti save kuriai nors grupei. Nors “flashback’u” iš ten nemažai. Ai tiesa, šiuo laikotarpiu gyvenau du gyvenimus. Vieną realybėje, kitą savo susikurtame pasaulyje. Dabar prisiminiau. Gerai tinka pasakymas, kaupiau CV apie save. O jei jau gyveni dviejuose pasauliuose, kuris vienas iš jų susikurtas, tai raudona šviesa, kad realiame pasaulyje per sunku. Panašu, kad realiame pasaulyje baimės tokio amžiaus vaikui neįveikt.

2.5 -7 metai

Va čia riba kaip Saturno asteroidų žiedas. Atskirti kur realybė kur suvokimas persipynes su fantazijomis…..Nekomentuosiu.

Giliau kažkaip įlįsti ir nelabai sekasi, nes sąmonė prabunda tik tokiuose metuose ir ką atsinešiau iš kudikystės, tik spėjimai. Panašiai kaip tech apžiūroj į dūslę įkiša šlangą ir tikrina ką variklis išmeta. Belieka tik spėliot kas tame variklyje.

Na bet šie metai (2.5-7) – iššukis žmogaus logikai, Pano labirintas. Sunku suprast kur tikras įvykis, kur jis sukurtas fantazijos. O kadangi dar šiame amžiūje vadovaujamės emocijomis ir jausmais, tai bazė emocijos. Štai čia, ir žinoma dar giliau, glūdi baimės ištakos. Pirmykštė baimė. Kai galvytė didele apimtimi vadovavosi limbinėm smegenim, kol informacija dideliais kiekiais užrašinėjama emocijom ir jausmais. Kokių spalvų gavom, tokias ir turim. Iš čia greičiausiai ir galimai ta nepaaiškinama baime.

Dabar atgaline seka atgal į dabar

Ankstyvoje vaikystėje, gal net kudikystėje, netinkamai praeiti baimės epizodai. Pypliai turi vieną gynybą, išstumti. Pirmykštė gynyba nuo nepakeliamo psichinio krūvio. Yra ir kita, apie ją net citatą sukūriau. “Baimę geriausiai gydyti meile”. Kai po ilgo ir varginančio lindimo į save mano sistemą ištiko “meltdown” (labai geras angl. žodis atominės elektrinės perkaitimui apibūdint), po kurio miegojau trisdešimt valandų. Nes kortizolis nulaužė įmuninę sistemą ir subyrėjo organizmas. Po sistemos restarto įsijungė neperseniausiai išsiugdyta vidinė būsena “angelas sargas”. Nesvarbu kas, nesvarbu kaip, nesvarbu koks tu, “Simai, aš tave myliu, palaikau, tu šaunuolis”, užuojauta, atjauta, rūpestis. Organizmas tada leidžia į sistemą endorfinus, oksitociną, dopaminą, laužia kortizolį, gesina akistatą su baime. Taigi, meilė gydo baimę.

Nukrypau

Kadangi, jei baimės absorbavimas kudikystėj ir ankstyvojoj vaikystėj nepraėjo tinkamos raidos, į programą įsirašė suvokimas be logikos, neapčiuopiamas, nesuprantamas jausmas baimė. Tiesiog. Va čia tas ir nepaaiškinamas dalykas, išmoktas nesąmoningai, per jausmus, sensoriką. Ir einam toliau. Prasta aknstyvosios vaikystės baimės įveikos raida….ji persiduoda ir CV (6-12) metų amžių. O kaip žinia baime su amžium subtilėja, nebūna ta pirmykštė. Taigi mes ją aplipdome naujomis patirtimis. Ji dar labiau išsikreipia. Iškreipia ir aplinka su pasisakymais: “nebijok”, “čia nebaisu”, “ko čia bijoti”, “tu ką bailys?”. Tada kryptis dar labiau nusimuša, nes net neaišku ko bijoti. Kudikystėj įgytas neapčiuopiamas jausmas dar labiau paskęsta nesupratime. Ir taip einam per metus iki dabar.

Dabar

Baimės mechanizmas toks subtilus, rafinuotas, tiek iškraipytas, tiek egzistencinis, tiek Dievo bausmė, gyvenimas kančia, per kančias į žvaigždes, kad jis atrodo likimas, toks pasaulio modelis, esmė, esybė, nepaaiškinamas nerimas. Pyst alučio, pyst vynelio, tabletyte, kaifelio, kelionė – pabėgimas į tolimą pasaulio kraštą. Pasiskatinam tokiu būdu gerųjų hormonų, o gal neriam į kažkokią veiklą, darboholizmą, pasišventimą…. Ir turim sezoninį nepaaiškinamą nerimą ir gerus laikotarpius tarp jo.

Laba diena. Akistata su baime. Nors pagal empirinius tyrimus visos mūsų subtilios baimės realios grėsmės tesudaro 5-10 procentų.

Kaip vertinate šį straipsnį?

Norėdami įvertinti, spustelėkite žvaigždę!

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu