Suprantu kodėl gali atsirasti toks nenoras:

Gėda. Taip gėda pasisakyti, kad tau sekasi prastai. Pasamoninė mintis, kad tu nefainas, nevykėlis, defektuotas, nepilnavertiškas…

Norisi, kad kiti paliktų tave ramybėje ir tu pats galėtum spręsti kada nori pasisakyti, kiek nori pasisakyti, ką nori pasisakyti, kam nori pasisakyti.

Parodoksalu, bet atsiranda nenoras, kad kiti sakytų jog viskas bus gerai, praeis. Kodėl? Nes atsiranda blokas trukdantis išjausti savo esamus sunkius jausmus. Gaunasi tarsi prieštaravimas esamai būsenai.

Nesinori gauti pamokymų kaip tvarkytis su savimi. Dabar ir taip sunku ir niekas negali pasakyti, kas jūs nesistengėt tvarkytis. Jums juk blogai.

Baisu išgirsti kritiką: “ir vėl tau blogai?!”; “šitas tai visada paniuręs, nemoka džiaugtis gyvenimu”.

Baisu būti atstumtam dėl sunkių, savyje nešiojamų jausmų. Juk daugelis vengia apsikrauti sunkiais jausmais, nes taip brangina pozityvą. O jūs tuo metu esate “užkratas”.

Nesinori, kad kiti sutrikdytų ir taip sunkų procesą sakydami: “nėra čia ko liūdėti”; “radai dėl ko liūdėti, man būna blogiau”. Tokie pasisakymai skaudina.

Apie nenorus

Aš savo ruožtu patiriu visus tuos nenorus, kuriuos išvardinau. Ir būna nuoširdžiai privengiu kontakto. Ypač dabar, kai trečią savaitę sėdžiu strese ir leidžiu savo vidiniam dialogui man pasakoti baisiausius dalykus, kurie man gali nutikti. Negražiausius dalykus apie mane.

Tas slėpimas mane apkrauna ir aš pradėjau sukti galvą kaip to neslėpti, nes tai papildoma apkrova ir taip įtemptai psichinei būsenai.

Pradėjau visiems duoti žinoti, kad aš strese. Kai mane pakviečia susitikti aš pasakau: “Žinok, aš jau trečią savaite strese, tai nelabai šiuo metu iš manęs pašnekovas. Ar tu tikrai norėtum su tokiu manim dabar susitikti pasišnekučiuoti?” Taip pat kai manęs paklausia kaip sekasi, aš tiesiai šviesiai pasakau, kad DABAR man nesiseka. DABAR man sunkus periodas. Tas žodis DABAR įžemina mano pašnekovą ir pasako, kad tai laikinas dalykas. Visiems nutinka tas DABAR karts nuo karto.

Yra ir malonių, įdomių dalykų

Kai pasakau, kad DABAR stresuoju dėl darbo, papasakoju kokios mintys man tuo metu sukasi galvoje, atgal gaunu kitų žmonių istorijų. Jie man pasipasakoja apie savo sunkius momentus. Tai leidžia man pasijausti suprastam, nevienišam. Pajuntu naštos palengvėjimą. Galbūt nuo patarimų mane išgelbėja mano pasakymo maniera ir tonas. Aš neprašau paguodos, aš tik išsakau savo būseną ir išreiškiu sunkumą.