Ekvadoras, Banios provincija, ar miestelis? Dar neišsiaiškinau. 4 valanda ryto. Pas mus Lietuvoje jau 11 dienos, vyksta gyvenimas. Pabudau, nes telefonas pradėjo vibruoti ir siųsti pranešimus. Vakar, skrydžio metu, iš 10 km aukščio pavyko užfiksuoti Karibų jūros archipelagą netoli Venesuelos krantų. Ryški, žydra salos koralų spalva, mėlyna beribė jūra, truputis cukraus vatos debesų, baltai melsvas dangus ir truputi salotinės augalijos spalvos saloje. Kaip atvirutė. Kažkam, čia gyvenantiems – kasdienybė. Kažkam, gyvenantiems, kur dangų gaubia “cepelininis” dangus – rojus žemėje.

Skrisdamas 12 valandų Amsterdamas – Quito miegojau, skaičiau S. Hayes “Išlaisvintas protas. Apie tai kas svarbu gyvenime” ir peržiūrėjau du filmus: “Seberg” ir “Steve Jobs”. Filmai taip pat apie gyvenimo vertybes.

Guliu dabar viešbučio lovoje. Jau antrą valandą iš eilės pasikeisdami kakariekuoja keli skardžiabalsiai gaidžiai. Balvonai, tarsi rungtyniauja, kuris garsiau ant miestelio paleis kakarynę. Tikiuosi vienas iš tų gaidžių virs gaidienos bulijonu. Juokauju Lauke kalnuose rodo minus 2, bet langai atidaryti, tamsoje zyzia uodas ir aš visas šlapias nubudau. Nebemiegu, svarstau apie vertybes. Kai įdedu story apie gyvenimo pamokas, atradimus, savęs pažinimą, tai reakcijų srautas…. “so so”. Bet Karibų fotkė muša visus reitingus. Širdutės, trys širdutės, liuks, plojimai,… Svarstau iš kur toks emocinis proveržis. Mes norime rojaus!? Mes norime ten kur jis yra? Ten kur aš praskridau? Ten kur susijungia balta, žydra, mėlyna ir salotinė begalybės – musų laimės vieta? O kaip tuomet kur mes gyvename? Kur 40% laiko cepelininis dangus? Kur dirbame darbus, kad užsidirbtume ir 10 dienų iš 365 galėtume “tikrai” gyventi nuvykdami į žydrąjį rojų. Negi tai gyvenimo kompasas? O gal galima skaityti Simonology ir gyvenimą gyventi dieną iš dienos, o ne tik 10 iš 365? Gal galima skaityti Simonology įžvalgas ir matyti prasmę kasdienybėje? O praskridimas pro “rojų” taptų liudijimu, kad kažkam tai irgi kasdienybė. Kad čia skraidžioja uodai, gieda gaidžiai, kažkas 5 ryto atvyko į darbą daryti mums pusryčių. Dangų neretai gaubia šviesesnės spalvos cepelinas, lyja, pučia vėjas, žmonės susiduria su egzistenciniais iššūkiais. Gal verta gyventi ir atrasti prasmę ten kur esi?

Instagramas pilnas gražių, sėkmingų, tokių pačių mielų istorijų. Neatsibodo? Neatsibodo norėti gyventi ne ten kur gyveni ir taip didžiąją gyvenimo dalį? Koks bus nugyvento gyvenimo naudingumo koeficientas, jei jo prasmingumas sudaro 10 iš 365, o visą kitą prabėga wishfull thinking rėžimu?! Beje, aš lipsiu į kalnus, pastoviai šalsiu arba prakaituosiu. Kakosiu kažkur už akmenelio. Leisiuosi virvėmis kalnų kriokliais. Paskui gyvensiu džiunglėse tarp uodų, gyvačių ir vabalų. Smirdėsiu nuo prakaito, apaugsiu plaukais ne tik ant galvos. Valgysiu bananų sriubą ir kentėsiu civilizacijos nepatogumus. Karibai buvo tik pakelės atvirukas.