Apie teisingą gyvenimą, teisingą požiūrį.

Apie teisingą gyvenimą, teisingą požiūrį.

views
35

Bandžiau šia tema parašyti, bet pirmą kartą mintys nesusidėliojo, tai nutariau laukti kol susidėlios. Šiandien pagaliau išsigimdė. Tai koks tas teisingas požiūris į gyvenimą? Kas jį teisingai gyvena? Guru? Ir apskritai ką reiškia teisingai suprasti apie gyvenimą?

Freud’as

Kažkada karantino metu su Freud’u ir dukrom išėjom pasivaikščioti į mišką. Karantinas mus paveikė visus, tai paveikė ir mus su Freud’u. Kurį laiką buvo apsiribojęs bendravimas, nes reikėjo adaptuotis prie pasikeitusių sąlygų. Prisiminkite šį žodį “adaptuotis”, jis svarbus tolimesnėje rašinio dalyje.

Žodžiu bevaikštinėjant su Freud’u išlindo tema. Freud’as pasakė, kad jis padarė atradimą. O atradimas skambėjo taip, kad kiekvienas sau yra teisingas. Kiekvieno nuosava nuomonė jam yra teisinga, gal net teisingiausia. Geriau sakyti priimtiniausia. Ir kai susiduria nuomonės, kiekvienas stebimės kaip kitas taip gali pjauti grybą. Ir iš tikrųjų, žvelgiant iš kai kurių pozicijų atrodo matosi kokios klaidos yra kito nuomonėje.

Žakas Fresco

Kažkada teko išgirsti vieną Žako Fresco frazę. O gal net ne frazę, o visą pasamprotavimą, kas teisinga, o kas ne. Jis paminėjo, kad Romos laikas šerti krikščionis liūtams buvo normalu, taip kaip dabar normalu daryti kažką kitą. Ir kas gali smerkti tuos žmones?

Psichologijoje yra klišė, kad tam tikras mintis, idėjas, poelgius galima suprasti, bet nebūtinai pateisinti. Nesenai skaičiau teismo psichologo interviu apie žudikus. Ir jis pasakė, kad jis juos gali suprasti, kartais jam jų gaila, bet jis negali pateisinti jų elgesio. Galbūt supratimas mus išlaisvina nuo teisingo požiūrio gyvenimo klišės? Galbūt tai ir yra aukščiausia tolerancijos riba?

Mano šiandien mintis

Karts nuo karto pamatau influencerių, mokytojų, guru pasisakymus, paskaitau Delfi komentatorius. Beje komentuoja ne tik Delfi, bet šis išsireiškimas jau įgauna laido riterių ir profesorių sinonimą. Taigi paskaitęs vis galvoju kaip jie gali mokyti, kaip jie gali teigti, kaip jie gali skleisti? Ir visad atsisuku į save. Aš tai irgi ne Jėzus Kristus, kažkur galimai pjaunu. Na bet man atrodo, kad ne. Tuomet atsisuku į praeitį ir pamatau, kad lyginant su dabar, pjoviau čia, pjoviau ten, pasikeitė nuomonė čia, įgavau daugiau žinojimo ten. Vadinasi pjoviau.

Ne išimtis ir šiandien. Pamačiau vienos, norinčios būti influencerės postą ir pakraipiau galvą. Na žinot turbūt tą veiksmą, tik dabar nežinau kaip jį pavadinti. Iškart po to pagalvojau apie save. Ir šioje vietoje mini vidinis konfliktas.

Vidinis konfliktas

Kame konfliktas? Na man atrodo, kad tikrai pjauna, o kita dalis sako, kad gal tu pats šventai įtikėjęs savo teisingumo ir galimai ji nepjauna. Kas teisingas? Su šiais žodžiais prisiminiau tokį patį draugo klausimą. Jis man vis atsiųsdavo įvairių nuomonių iš Facebook’o. Jam jos atrodydavo teisingos, vertos dėmesio. Man atrodydavo, tiksliau, aš matydavau jų priežastis ir galėdavau sukritikuoti. Tada dar prisiminiau Freud’o žodžius, kad kiekvienam jo nuomonė teisinga. Ir gimė tokia mintis.

Mintis

Gyvename geriausiai kaip galime. Taip, kiekvienas žmogus gyvena geriausiai kaip gali. Tai yra jo suderinamumas, prisitaikymas, adaptacija su aplinka, su patirtimis. Ką noriu pasakyti? Noriu pasakyti, kad mūsų kiekvieno teisingumas susideda iš daugelio komponentų. Tie komponentai mums leidžia savaip prisitaikyti prie gyvenimo. Nes galbūt su mūsų komponentais kitiems nučiuožtų stogas, jie pražūtų, negalėtų normaliai funkcionuoti. Kas tie komponentai? Geografinės sąlygos, papročiai, rasė, kultūra, tėvai, socialinė aplinka, švietimo gairės, fizinė kūno struktūra, lytis, padėtis šeimoje, patirtys, aplinkybės….. Visi kaip žmonės mes turime jas bendras ir kažkuria dalimi skirtingas. Tad kiekviena teisybė turi savo cheminę unikalią formulę su kuria mes neprivalome sutikti, bet galime žinoti. O žinojimas be jausmo – ne pilnas žinojimas.

Žinojimas su jausmu

Visi mes ne kartą esame girdėję, kad nėra vienos tiesos. Puikūs žodžiai, kurie neturi dvasios. Dvasia – jausmas. Mums rekomenduoja priimti šį žinojimą, kad būtų lengviau gyventi, sutarti. Ir mes jį tiesiog priimame, taip be dvasios. Aš savo ruožtu, kad žinojimas įgautų dvasią, pabandžiau pajausti šį teisingumą.

Kaip pajaučiau?

Kai aš argumentuoju, kaip aš jaučiuosi? To jausmo turbūt neaprašysiu, bet prisiminę jūs tą jausmą žinote. Aš jaučiu tą jausmą, jūs jaučiate tą jausmą. Mes visi sutinkame, kad tas teisingumo jausmas yra. Mes visi jį turime. Tai teisingumas veikiausiai didele dalimi yra kaip mes jaučiamės. Todėl diskusijoje mes veikiausiai ginčijame vienas kito jausmus. Pagal mus su tam tikrais komponentais kiti negalėtų, neturėtų pasiekti teisingumo jausmo, kadangi tas jausmas pasiekiamas su tokia komponentų kombinacija, kurią jūs žinote. Kai supratau-pajaučiau, kad teisingumo jausmą galima pasiekti ir su kitais komponentais, aš to negalėjau nuneigti. Tai va, dabar nežinau kaip bus su tuo žinojimu, bet tikiuosi, kad jis veikiausiai kažkaip adaptuosis 😉

Bet yra toks senas gatvės posakis: “Jų daugiau ir jie teisus” 😀

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(0)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu