Paskutinėmis savaitėmis atsidūriau minų lauke. Kodėl taip pavadinau? Nes leidžiu baimei reikštis. Leidžiu parodyti viską ką esu prikaupęs savyje šia tema. Leidžiu savo gynybos sistemai man atskleisti kiek įmanoma daugiau vidinio gynybinio protokolo. Pagrinde tai prognozuojamos baimės, kad mane kreiptų tam tikra saugia linkme.

Nutiko taip, kad saugodamasis papuoliau į labai siaurą taką, gal net adatos skylutę, pro kurią nepralendu. Todėl praktiškai nepalikau sau išeities, kaip atsukti nugarą adatos skylutei ir atsisukti į nueitą kelią.

Pažvelgus atgal vien minų laukas Kiekviena mina turi žinutę: “jei eisi čia, nutiks tas ir tas baisaus”. Ir negaliu netikėti, nes į priekį ėjau vadovaudamasis tomis gairėmis. Ir kartais tekdavo patirti tas patirtis. O kartais tekdavo stebėti kaip kiti jas patiria.

Kokia perspektyva?

Dabar perspektyva neaiški ar teks patirti ar ne. Gal mina sprogs, o gal ne Kaip ir sakiau, daugelis minu rekomendacinės, tuščios. Bet jos vis tiek turi baimės užtaisą, kuris yra nemalonus jausmas.

Tikriausiai neišvengiamai teks peržiūrėti savo saugumo protokolą, nes per adatos skylutę nepralysiu. Arba yra pasirinkimas sau meluoti svaiginantis, ignoruojant, neigiant, slepiantis. Tačiau tokiu atveju stovėsiu prie adatos skylutės slenksčio.

Vis dėl to pradėjau eiti atgal ir artintis prie minų su jų baisiomis žinutėmis. Lipti ant minos ir “flip the coin” būtų per daug kvaila, žinant, kad turi tik vieną gyvybę. Tad pradėjau skaityti žinutes ir tikrinti minų pavojingumą.

Siaubingos perkrovos nepaisyti savo gynybos protokolo. Endokrininė sistema tik pumpuoja kortizolį kaip Jungtiniai Arabų Emiratai naftą.

Kaip nesudegti kortizolio jūroje ir nepadaryti ilgalaikio neigiamo poveikio bendrai psichinei ir fizinei sistemai?

Pastebėjau, kad baimės ciklą aš galiu greičiau užbaigti priimdamas man nešamą žinutę jai nesipriešindamas. Pvz.: Kalba saugumo protokolas: “Simai, šis tavo poelgis atneš daug skausmo tau ir tavo artimiesiems”. Ir tuomet pasileidžia vizualizacija, jausmai.

Aš: “Baisu, tikrai baisu, kokia siaubinga perspektyva”. Peržvelgiu vizualizacijas, išjaučiu pranešimo atneštus jausmus ir užbaigiu baimės ciklą.

Pastebėjau, kad žinutės vengimas skatina bandyti apeiti baimę, o tai savo ruožtu didina žinutės potencialą. Baimė auga. Augdama ji augina išvestines baimes. Baimė mutuoja ir dauginasi. Minų laukas tankėja. Pasidaro sunku atskirti ir naviguoti tarp minų su realiu užtaisu.

Labai padeda čia ir dabar. Kalbu su savimi taip: “Ši mina žadėjo pražūtį. Aš išgyvenau teorinės pražūties simuliaciją. Bet va, dabar imu į rankas maikę, dedu ją ant lovos, tuoj apsirengsiu”. Tai mano gelbėjimosi ratas, išgyvenu momentą ir tuo džiaugiuosi. Savo paprastumu jis mane ramina.