Ilgai ieškojau supratimo apie pasąmonę. Bandžiau suprasti ar ji stichiška, ar labiau išmintinga. Juk daug literatūros, pasisakymų apie tai, kad visi atsakymai slypi mumyse. Samprotavimai, kad pasąmonė mums nepažini ir nesuprantama. Kad pasąmonė veikia savo nuožiūra ir principais. Skaičiau netgi pasakymus, kad mes suteršiam kanalus su savo pasąmone ir sutrikdom tarpusavio santykį.

Pamenu viename seminare Olegas Lapinas pasakojo apie juodąją mūsų pasąmonės pusę, kuri nepriklausomai nuo mūsų valios gali mus priversti elgtis taip kaip ji nori. Netgi Jung’as, Freud’as daug mistifikuotai ir bauginančiai kalbėjo apie pasąmonę ir jos galias. Tuom daug paremta psichoanalizės kryptis.

Biologijos mokslas apie pasąmonę

Netgi biologijos mokslas užsimena apie pirmykščius roplio smegenis, migdolinį kūną, kuriame gyvena mūsų troškimai, instinktai, varomoji jėga. Genetikos mokslas teigia, kad mūsų genai daug lemia pasąmonę. Neurobiologijos mokslas teigia, kad mūsų kūne vyksta milijonai procesų, kurių mes net nesuvokiame. Žodžiu gyvybės evoliucija vystėsi jau milijardus metų ir tai užkoduota pasąmonėje.

Girdėdamas visą šią informaciją nenoromis personalizuoju pasąmonę kaip kažkokią sąmoningą būtybę, kuri apsprendžia daugelį mūsų egzistencinių klausimų. Susidaro nesąmoningas įspūdis, kad tokia gelmė, tokia gausa žinių, tokia autonomija turėtų būti nepaprastai išmintinga ir protinga. Bet kodėl mes neretai padarome netinkamus sprendimus? Kodėl kišamės į genetiką, sveikatą, suvokimą ir koreguojame jį? Kodėl ta išmintingoji pasąmonė daro tokias klaidas, tokius sprendimus? Šiokį tokį atsakymą ir pakankamai argumentuotą išgirdau terapijoje.

Ar pasąmonė protinga?

Išdiskutavom, kad dalis pasąmonės suformuota, o dalis formuojama. Ropliai niekada neatrodė labai protingi, žinduoliai tapo protingesni, labiau prisitaikę. Ir tai kad mes paveldime evoliucijos suteiktas patirtis, nereiškia jog jos – protingos. Jos tiko tada kažkada.

Bet kad būtų dar suvokiamiau pradėkime nuo žmogaus gimimo. Tai ką žmogus gimęs įdeda į savo pasąmonę negalėtume traktuoti kaip labai protingą. Juk kūdikių geba veikti aplinkoje ir ją suprasti nėra labai adaptyvi. Nors tai taip pat formuoja pasąmonę. Mums beaugant, besivystant auga ir mūsų suvokimas. Tad galima prieiti hipotezės, kad dalis pasąmonės yra protinga, o dalis yra įgyta stichiškai, sąlygota aplinkos veiksnių ir veikia iš eigos, autonomiškai, taip kaip leido aplinkybės. Gal todėl kartais gaunasi tokie neadekvatūs sprendimai ir polegiai?