Na ką, šiandien atsikėlęs pamasčiau, kad jau maždaug 21-erius metus bandau pagerinti savo vidinio gyvenimo kokybę. Paskutinius 9 iš jų užsiimdamas psichologijos mokslu.

Sėdėjau ryte ant lovos krašto, pažiūrėjau į sienos spintos duris, kurios veidrodinės. Ir kilo tas klausimas. Kažkaip kilo mintis, kad lūkesčiai neišsipildė, neapsigyvenau Edeno soduose ir nesimaudau šokolade.

Tada klausiu savęs ar kas nors geriau apskritai įvyko ar ne? Na gyvenimo būdas geresnis tai tikrai. Bet vis tiek pirminis tikslas (apsigyvenimas Edeno soduose) nepasiektas. Gal net vidinė jausena ta pati kaip jaučiausi 17-kos.

O gal ne jausena, bet požiūris. O gal ir ne tai. Gal įprotis traktuoti ir suvokti pasaulį ir save jame.

Tada pasiimu telefoną ir tikrinu savo Daylio programėlę, ką rodo statistika. Planas yra 55% laiko jaustis patenkintu. Ir tai būtų mano Edeno sodai. Programėlė rodo 2020 – 37.7% , 2021 – ~46%

Kas pasikeitė?

Pastebėjau, kad arba save prisipratinau, arba pakeičiau santyki, arba pakeičiau traktavimą, bet daugelis taip vadinamų neigiamų emocijų nebėra tooookios neigiamos. Man savaime suprantamai atrodo, kad psichikai reikia paliūdėti, papykti, pabijoti (galėtų bijoti mažiau). Man normalu nedėti pastangų į būsenos keitimą. Suprantu tai kaip psichikos procesus ir veikiausiai jai to reikia. Aš tiesiog stebiu ir bandau suprasti procesus. Tiesiog būnų būsenose.

Vakar paskaičiau kažkokį vaikų ugdymo straipsnį ir jame atradau sakinį “ugdymo kelias nevyksta greitai”. Na man tai suprantama ir priimtina.

Bet kodėl nesijaučia Edeno sodų?

Pastebėjau tokį reiškinį. Rytais sunku keltis iš lovos. Nuotaika būna šik**a. Praleidžiu nuo pusvalandžio iki 1.5 valandos paipaliodamasis. Apmąstydamas kažką, sapnus, nuotaikas. Ir galiausiai pakylu dienai. Tiesa, išsiaiškinau, kad veikiausiai nesinori pradėti dienos, nes ten daug rūpesčių. Greta to pastebėjau savo psichologijos studijų vaisius. Pastebėjau kaip atsibudus ir esant sąmoningumui susijungia mano naujausi psichikos mechanizmai ir keičia požiūrį ir visą psichinį foną.

Supratau, kad kol miegu, veikia pasąmonė ir nubudus kurį laiką ji transliuoja suvokimą. Mokslininkai sako, kad tai vyksta iš limbinės sistemos smegenų (dabar intensyviai studijuoju tai, gal kažkada parašysiu kažką ta tema). O diena susijungia logiškosios ir naujosios smegenys.

Kadangi mano naujausiems savęs ugdymo procesams dar 9-eri, tai jų propaguojamas suvokimas dar tikriausiai nepaveikė senųjų smegenų. Senųjų įsirėžusių įsitikinimų. Vaizdžiai tariant, naujos upės turi per mažai vandens ir nepraskiedžia senųjų.

Tačiau pliusas tas, kad kol aš sąmoningas, tol greičiau tvarkausi su iššūkiais. Anksčiau priklausydavau nuo ten iš kur vėjas pučia. Ir tai galėdavo trukti mėnesiais. Dabar priklausau taip pat nuo to iš kur vėjas pučia, bet tai keičiasi per dieną, dvi. Pramaokau valdyti bures ir susikurti savo burbulą audroje reikalui esant.

Žodžiu naktis ne tik mano poilsio metas, bet ir mano priešas. Juokauju. Užmiegu ir miegu turbūt geriausiai per visą savo gyvenimo istoriją. Dabar beliko tik nutiesti tiltą tarp naujųjų smegenų ir senųjų.