Šiandien iškrito puiki situacija susivokti, pamąstyti ir pažinti, kai artimame santykyje su kitu žmogumi norisi atsitraukti. Kokie jausmai apima? Kokie kūno pojūčiai? Kokios mintys kyla? Kokios išvados ir pamąstymai? Kodėl tai gali įvykti?
Prologas
Žodžiu, remontuoju butą, jį užpylė, vyksta dialogai su meistrais, reikia išsrėbti padarinius. Pikta nemalonu, esu suirzęs. Būseną apibūdinčiau taip: kur padėti suirzimą, pykti, prie ko prisip**st? Na tipo kaip pažengęs savianalitikas, pasikaustęs truputį psichologijoje, bandau tai padaryti adaptyviai, “protingai”. Bet nespėjau 🙁 Pyktis subtiliuoju būdu rado kur nutekėti. Nutekėjo į žmogų, su kuriuo artimai bendraujam. Pusiau sąmoningai nukreipiau savo pykčio projekciją į tą žmogų ir provokavau per jam aštrią aktualią temą. Daug kas pasakytų “kaip boba”. Na tiksliau, tas žmogus savo elgesiu išprovokavo mano, dar po kol kas gromuliojamą ir ieškomą kur padėti, suirzimą. Aš už tai subtiliai įkandau. Greičiausiai skaudėjo, nes tas žmogus su manim pradėjo elgtis nemaloniai. Nutariau atsitraukti ir pasišalinau. Tuo metu dar nesupratau kodėl įvyko tokia situacija, bet man nepatiko ir jaučiausi geriau be to žmogaus kompanijos.
Kokie jausmai po pasitraukimo?
Buvo akivaizdus palengvėjimas, nes nebepatyriau nemalonių veiksmų, bet tuo pačiu atėjo ir jausmas, beveik kartu ir mintis. Jaučiausi sutrikęs ir gal net sakyčiau nusivylęs. Mes taip gerai sutardavom ir dabar atėjo jausmas/mintis ARTIMAS ŽMOGUS GALI TAPTI ATSTUMIANČIU. Buvo šokas, buvo gaila, buvo apmaudu ir buvo nemalonu. Tai gal net panašus jausmas, mintys, kai santykių pradžioje kyla konfliktas. Visą tą sekė turbūt visiems žinomi klausimai sau, jausmai ir mintys.
Klausimai, jausmai ir mintys
Pradėsiu nuo jausmų, kad buvo gaila, liūdna, nemalonu, apmaudu, nepasitikėjimas. Netilpo galvoje tą minutę, kaip artimas žmogus gali tapti atstumiančiu. Tai lyg kažkoks realybės pamatymas, išsiblaškė šilti jausmai. Buvo šalto dušo terapija, kai iš geidžiamo kontakto perėjome į atstumiantį. Besivystant tokioms mintims ir jausmams tapo net truputį šlykštu. Bet turbūt labiausiai gasdino nežinomybės jausmas kaip taip gali viskas apsiversti. Sudrebėjo artimo bendravio pamatai. Atsirado apmaudas ir mintys, kad niekada nebūna gerai, kad ir kaip besaugotum santykį. Kad galiausiai vis tiek teks patirti nemalonius jausmus. Pradėjo kilti mintys kaip reikės grįžti į tokį santykį. Nes jau nebebus kaip buvo, ryšys suterštas. Ir vėl netikrumas, apmaudas, nusivylimas. Mintys: “ne mano žmogus”, “niekuo negalima pasitikėti“, “nėra gero santykio”, “nebetikiu”.
Protingų žmonių mintys ir patarimai
Tada prisimeni protingų žmonių pasisakymus apie tai, mintis, patarimus. Santykyje juk būna visko. Kad gyvenime negali būti tik gerai. Na BET viskas juk buvo gerai ir toks dabar šokas, nemalonus jausmas. Protingi sako, kad praeis, susitvarkys, nieko tokio, visiems taip būna, tokia santykio raida ir eiga, tai stiprina ryšį. Bet viso to priekyje tas nemalonus jausmas, viską apimantis, viską apkurtinantis. Nuostabos, šoko būsena. Artimas tapo atstumiančiu, geriau be jo. Kaip taip?
Toliau
Praėjo truputi laiko. Prasiskiedė kažkiek hormonai. Prasisklaidė rūkas. Pradėjau atsigaudinėt po visų tų jausmų ir minčių sprogimo. Nemalonu vis dar, bet stabilizavosi. Šokas praėjo. Apsipratau su nemalonumo jausmu. Atėjo laikas pažiūrėti kas įvyko. O įvyko, ką aprašiau pradžioje. Provokacija, susierzinimo projekcija į artimą, išveika ant artimo žmogaus.
Ble……., vis dėl to nėra viskas taip kategoriška ir sutirštinta kaip šoko būsenoj atrodė. Žmogus nebuvo tiesiog atstumiantis. Jis pasirodo nėra iš saves toks atstumiantis. Tas poelgis, kuris buvo atstumiantis vis dėl to buvo situacijos/ provokacijos padarinys. Fuuuu, ramiau ble.
Tikrai palengvėjo. Grįžo palyginimai, kai pvz darbe kas nors išėda nervus ir grįžęs išsprogsti ant artimųjų. Kodėl ant artimųjų. Nes artimieji be skydų, yra tarpusavio pasitikėjimas (jei yra). Tu skaudžiai įkandi, nes bendraujat laisvai, be žymesnių apribojimų.
Galima grįžti į vėl normalų ryšį?
Greičiausiai, kad taip jei jau tai supratai ir taip jautiesi. Tikriausiai ne viskas prarasta. Vertėtų sužinoti, ką kita ryšio pusė galvoja, jaučiasi. Gal vis dėl to ryšys ne taip ir nepataisomai susiteršė? Galbūt šokas, kaip artimas tampa atstumiančiu – nebe šokas, o suprasta priežastis? Gal jau pradedi galvoti, kad nėra taip, kad šiame ryšyje kelio atgal nėra? Galbūt galima save ir savo veiksmų priežastingumą paaiškinti? Atsiprašyti už savo netinkamai nukreiptą projekciją ir užglaistyti atsiradusią tuštumą. Santykis gali būti atkurtas. TIK NEPIKTNAUDŽIAUJAM!!
