Baimę derėtų gydyti meile ir kantrybe.

Baimę derėtų gydyti meile ir kantrybe.

views
5

Dedu į Simonology pavienes mintis, išgimdytas per savo savianalizes, ir galvoju, kad galbūt jos mažai ką pasako tokiame plačiame kontekste. Nutariau paaiškinti šios minties kilmę. O kilmė, tai asmeninės patirtys. Taigi back tu ze past. Ai dar biškulyte priešistorės. Vakar sedėjom su sporto draugais prie pietų stalo, kalbėjomės apie savo patirtis iš vaikystės, paauglystės. Kai kurių patirtys, tai jofana! Man net galvoje nesusiveda galai, kaip žmonės po to jaučiasi saugūs gyvenime. Beje, pažvengėm, kad ir aš iš praeities parsivelku savo patirtis, kurios man dabar atsiliepia kaip paranoja gyvenimo situacijose. Žodžiu, baimės ir įtampos reikaluose aš buvau pakrikštytas kaip normalus – savas.

Taigi back tu ze past

Atsimenu, kai darželio laikais (3 metai) jau buvo užgimęs žvėriuko išlikimo instinktas. Tekdavo išsiaiškinti kas grupėje kiečiausias. Mušdavomės ir karts nuo karto pasitikrindavom ar autoritetas vis dar galioja. Paskui tai persikėlė į mokyklą.

Tiesa, gyvenau iki šešiolikos daugiabučių rajone, kur irgi būdavo popamokinė veikla. Grįžinėji iš mokyklos, lipi iš autobuso ir dar prieš išlipdamas dairaisi, bus čia reikalų ar ne. Gerai vakar vienas sporto draugas pasakė, kad važiuojant autobusu žinodavai stoteles, kuriose galėdavo įlipti ir prisikabinti.

Tas pats būdavo ir kieme. Išeini iš laiptinės ir žiūri, kas vyksta kieme. O jei dar esi prisidirbęs ir taves ieško kažkieno vyresnis brolis. Ar laukia kokia nors chebra suvolioti. Tai prieš išeidamas pasižiūri pro laiptinės langą. Daugiau mažiau, visada turėjai būti budrus.

Vėliau pradėjau lankyti kovinius sportus. Pasiruošimas varžyboms, varžybos. Stresiniai reikalai konkrečiai. Nes kovoje pasiduoti gėdinga, pralošti apmaudu, tai žinai, kad reiks “atsikapoti” visą kovą. Nebent pateisinimas “išjungs” arba susitraumuosi. Yra tekę pralošti įmituojant traumą arba pritrūkę pasiryžimo atsistoti po nokdauno. Po to baisiai gėda, krenta savivertė, susiknisa vidiniai reikalai. Ne kažką. Žodžiu baimės užteko. Mergaitėms buvo kitaip, bet visi žmonės susiduria su tam tikromis ir savomis baimių formomis. Ir per kokius 30 kovos metų, pastebėjau, atkreipiau dėmesį, į vieną, labai efektyvų baimės daktarą.

Baimės daktaras

Tais momentais, kai būdavo baisu (būnant vaiku 3-11 metų), labai nuramindavo, atgaivindavo, pagydydavo, jei atrasdavai artimo žmogaus glėbį. Tiesa, buvo mada “grūdinti” vaikus, ruošti “karui”, tai tą tekdavo, sakyčiau, retokai patirti. Apie tokį grūdinimą kažkada parašysiu, visiška chu**ne. Tai va, grįžtant prie glėbio. Glėbys teikdavo ne kiek fizinį saugumą, kiek emocinį: jausmas, lietimasis, pažįstamas kvapas, šiluma. Įsikuiti į tą kitą žmogų, atsiduodi jam visiškai, nusimeti visas negandas ir plaukioji toj šiltoj emocinėj sriuboj. Va ten tai būdavo sanatorija. Ir jei dar gaudavai tinkamo atliepimo, išklausymo, tinkamo palaikymo. Tai būdavo akimirka šokolade. Paauglystės laikotarpiu, stiprų pabėgimą teikdavo pirmosios meilės. Nuvarai pas savo paną, sėdi susikabinęs, “geri” jos artumą ir jauti kaip tos įtampos ir baimės kiaurymės užsipildo. Arba bent jau atitrunki tam momentui nuo pasaulio.

Meilės gydomoji galia

Simonology mintys ir citatos

Nesakau, kad meilė apsaugos nuo baimių ir išmokins nebijoti (to greičiausiai nebūna). Meilė + kantrybė + supratingumas = reabilitacija. Tai tarsi resursų papildymas. Pvz.: nuskriaudė kažkas tave, grįžai pas močiutę, tėtį, mamą, senelį…. atsisėdai ant kelių, apkabino, suprato, užjautė, paguodė, gal kartu suradot patarimą. Ir vėl išsikrovęs ir kartu pasikrovęs bėgi su nubrozdintais keliais ir mėlynėm atgal į kiemą.

Va kai arenoj reikia būti per ilgai arba nuolatos, be savo užuovėjos ir sanatorijos….. Bet čia jau kita tema. Šioje temoje žinokite, pabandykite pajusti, kad įtampos, baimės kompensacija, daktaras – meilė, kuri nukrauna ir pakrauna.

Kaip vertinate šį straipsnį?

Norėdami įvertinti, spustelėkite žvaigždę!

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu