Prisimenu devintoj klasėj per keliamuosius lietuvių kalbos egzaminus rašiau rašinėlį apie Mažąjį Princą ir baobabus. Buvo pagavusi mūza. Tai po egzaminų kažkurią dieną atėjau į mokyklą. Ėjau koridoriumi ir mane pasitiko mokyklos pavaduotoja. Galvojau vėl baus už kažką. Bet ji išskėtė rankas ir apsikabino, pasakė, kad didžiuojasi manimi. Jei teisingai pamenu, tai mano rašinėlis Kaune buvo geriausias tarp devintokų. Mokyklai atnešiau garbės.

Prisimenu Freud’o pasakytus žodžius mums bevaikščiojant miške: “kažkada visi galiausiai atsisuka į psichologiją, ramybės paieškas, gyvenimo prasmės paieškas”.

Šiandien atsikasiau dar vieną savo paauglystės suvokimą, kas ilgą laiką formavo mano suvokimą apie šeimą, santykius, saugumą, kokios moterys labiau imponuoja, koks santykio modelis tinka, šeimos vertybes.

Ir lipant į darbą laiptais iš viso to gimė mintis, kad neadaptyvūs suvokimai užauga kaip baobabo medžiai. Kuo ilgiau jais nesirūpinama, tuo labiau jie apauga visokiais kreivais įsitikinimais, išsikeroja. Tada prisireikia atsisukti į psichologiją, gyvenimo prasmės paieškas, ramybės paieškas. Nes baobabai ištinsta kaip angina ir dusina psichiką.

Verta pamąstyt apie tai, nes gal ne veltui devintoj klasėj rašiau apie juos ir rašinėlis susilaukė pasisekimo. Gal neveltui St. Egziuperi apie tai rašė dar 1943, kai aš net nekakojau į pampersą.