Bejėgiškumas. Bėgti ar pažiūrėti kas bus?
natras

Bejėgiškumas. Bėgti ar pažiūrėti kas bus?

views
3

Eidamas iš sporto klubo pamačiau į sporto klubą ateinančią mergaitę. Aš ne specialistas, bet kažkas pas ją panašaus į cerebralinį paralyžių, sutrikę judesiai. Jauna mergytė, kokių dešimties metų. Ėjo su mama. Mergaitės veido išraiška man galvoje sukėlė mintis, tarsi ji klausia mamos “Mama, kas man yra? Kodėl aš tokia? Kodėl aš ne tokia kaip kiti vaikai? Nuo tokių minčių man pasidarė baisiai liūdna. Tikriausiai, kad nebūtų taip liūdna, galvoje pradėjo suktis variantai kaip “ištaisyti” padėtį, kaip pagelbėti mergaitei, kad jai taip nebūtų. Manau, jog tokiu būdu mano vidus norėjo išsklaidyti didelį liūdesio ir neteisingumo kiekį. Kol važiavau namo, sukau galvą ką galėčiau tokiam vaikui pasakyti, kad paaiškinimas pasirodytų ne beviltiškas. Ką pasakyti sugalvojau, bet kaip pakeisti situaciją, na suprantama, nesugalvojau. Grįžus namo net prireikė prisėst, bejėgiškumas ir liūdesys atėmė daug jėgų. Taip sedėjau keletą minučių, bandydamas suprasti ką su tuo daryti. Negi tai viskas…………….?

Kaip išgyvenau bejėgiškumo jausmą?

Po truputi, nedrąsiai etėjo tylus vidinis balsas: “gal ir gerai Simai, kad visko negali padaryti, tiesiog neaprėptum ir pristigtum viso pasaulio žinių, kentėtum dėl savo noro ir negalėjimo. Daryk ką gali padaryti.” Žinoma, tai nepaguodė tiek, kiek reiktų, kad nejaustum sunkaus liūdesio. Tai net beveik nesuteikė paguodos arba suteikė jos labai labai mažai. Tiesiog tai nuskambėjo protingai, svarbiausia supratingai ir nuteikė tokiai būsenai, kurioje aš galėjau tik liūdyti mergaitės situaciją, sulaukti liūdnų minčių ir patirtį liūdną bejėgiškumo būseną.

Taigi, nesukūriau jokių iliuzinių planų, kaip galėčiau pakeisti tokią situaciją. Nenukreipiau minčių ir nepabėgau mintimis ten kur saugu, kad neutralizuoti bejėgiškumo emocijas. Tiesiog realistiškai praleidau sunkią situaciją per save, kad viskas vyktų be iškraipymu ir natūraliai. Kad nesusikurtų kokios iliuzijos ir nesusidarytų vidiniai blokai. Ir ta, prieš tai mano išgirsta, tyli, nedrąsi mintis, buvo kaip ištiesta supratinga pagalbos ranka, padedanti pergyventi tokias sunkias akimirkas.

Galvoju, jog tai – sveikiausias (arba bent vienas iš sveikesnių) psichikai būdas, kaip pergyventi bejėgiškumą/ribotumą.

P.S Jei kada gyvenime užklups bejėgiškumas, visada gali grįžti į Simonology ir paskaityti kaip tai pergyvenu aš. O galbūt jau būsiu patobulinęs šį būdą.

Susiję Simonology straipsniai:

Rekomenduojami straipsniai:

Straipsnio muzika Sampha – Treasure (Beautiful Boy Soundtrack)

Kaip vertinate šį straipsnį?

Norėdami įvertinti, spustelėkite žvaigždę!

No votes so far! Be the first to rate this post.

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu