Bendravimo netaktas. “Dramblys porceliano parduotuvėje”

Bendravimo netaktas. “Dramblys porceliano parduotuvėje”

views
23

Veikiausiai visiems pažįstamas tas nusivylimo kartėlis arba susierzinimas arba nuostaba, kai į mūsų sunkią situaciją reaguojama kritiką, komentarais, patarimais kaip geriau, kaltinimais. Kai būname nusivylę, išsigandę, pavargę, supykę ir dar ant viršaus gauname: “pats kaltas”; “reikėjo ne taip daryti”; “kodėl taip darei?”; “to ir reikėjo tikėtis” ir panašiai. Ir rodos “mielas žmogau, man ir taip sunku, tad jei neturi ką pasakyti, tai bent jau patylėk, neapsunkink situacijos”. Kodėl gaunasi šis bendravimo netaktas? Kodėl velnias tempia už liežuvio pridėti papildomai?

Nekaltas samprotavimas

Mes žmonės neturim gebos įsijausti į kitus žmones. Nors ne visai tiesa. Jei situacija sužadina trigerius, kurie mums primena panašius išgyvenimus praeityje, mes galime pajausti į tą pusę. Tai vadinama empatija. Kito žmogaus istorija gali pažadinti mūsų istoriją.

Taigi, net akivaizdoje, kai reikalingas subtilumas, mes neįsijaučiame ir samprotaujame kaip dramblys porceliano parduotuvėje. Kodėl porceliano? O todėl, kad kito žmogaus būsena yra pasiekusi tokį kritinį lygį, jog viskas baisiai trapu ir stiklainis gali neatlaikyti jame tūnančio džino. Tuomet į išorę gali išsiveržti ašaros, riksmas, atsiribojimas, viskas, kas tik mus slegia. Tačiau kadangi turime menką žinojimą saves, to pasekoje menkas žinojimas ir kito.

Noras pagelbėti

Noras pagelbėti, pataisyti ne savo taip pat gali sukelti bendravimo netaktą. Skaičiau šiandien Rositos Kanapeckaitės postą apie “Patarimų baubą”. Paskaitykit, man patiko įžvalgos.

Nežinojimas ką pasakyti

Situacijose kai reikalingas supratingumas nepatogu tiesiog nieko nepasakyti arba pasakyti, kad “žinai, nelabai jaučiu kažką ir nelabai žinau kuom galiu padėti”. Kaip anglai sako “sounds fair”, bent jau esi atviras. Bent jau esi toks pats žmogus, kuris yra ribotas. Tai juk geriau nei mestelti kažką panašaus “na tu juk žinojai” arba “taip nutiko nes elgeisi neteisingai”. Netaktas pilti druską ant žaizdos tokiu metu.

Reikia kažką pasakyti

Tiesiog privalu kažką pasakyti, palikti savo nuomonę, įdentitetą, DNR. Kodėl? Na todėl, kad aš esu šio pokalbio dalis. Na bet taves klausia paguodos, supratingumo, išklausymo. Pirmiausia reikia suprasti ką ne taip padarei, o tik tada jau galima kalbėti apie supratingumą. Kitu atveju tai neturės jokios naudos ir pasikartos vėl ir vėl ir vėl.

Veikia pasakų scenarijus “ir nuo šiol jie ilgai ir laimingai gyveno”, nes juk problemos sprendžiamos vieną kartą 😉

Savisauga

Taip, bendravimo netaktas yra viena iš savisaugos priemonių. Leisti pasijausti dar blogiau, su intencija, kad tai daugiau nesikartotų ir kad vienąkart ir visiems laikams pasidarytų išvadas. Pasidarytų išvadas ir daugiau nekvaršintų galvos.

Kodėl tai yra pas mus?

Mes žmonės didžiąją dalį gyvenimo pragyvename nesąmoningai. Gyvenant nesąmoningai darome veiksmus, kurie kuria bendravimo klišes. Klišės tiesiog išauga taip kaip pučia vėjas. Panašiai kaip Palangoj, daugelis pušų pakrypę į rytus. Kaip gaunasi taip. O norint mokėti supratingumą, reikia suprasti. Taip, supratingumui reikia supratimo. Kai jo yra, suprantame, kad porceliano parduotuvėje dera būti subtiliam. Kad pagalba kitam turėtų būti tokia kaip jis suvokia pagalbą. Kad nežinant ką pasakyti galima pasakyti kaip pats jautiesi arba prisipažinti, kad norėtum pasakyti, bet neturi ką. Kad galima būti ir pasyviąja pokalbio dalimi, o nenorint ja būti – pasitraukti.

Bet sako obuolys nuo obels netoli rieda. O todėl kad jis rieda netoli, klišės mus pasiekia. Iš kartos į kartą 😉

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(2)
  • 🤮(1)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu