Bendravimo spąstai

Bendravimo spąstai

views
33

Aš turiu vieną besitęsiantį epizodą, kurio niekaip nesuvokiu ir negaliu užbaigti. Nekartą esame apie tai diskutavę su Freud’u ir šiandien man gimė viena įžvalga. Pasidalinau su Freud’u. Paklausiau ką mano, ar ne durnas matymas? Pasakė, kad nedurnas ir pasakė savo nuomonę kaip jis mato. Ir pokalbyje papuolėm į gerai visiems pažįstamą padėtį, kuri nežinau ar turi apibrėžimą. Gal bendravimo spąstai?

Padėtis

Na kadangi tai besitęsiantis mano epizodas ir ne kartą su Freud’u ieškojom išeities, bet iki šiol aš neradau, tai…. Tai veikiausiai mus abu apėmusi šiokia tokia neviltis. Bejėgiškumas. Aš vis atrandu. Freuda’s išklauso, apsvarstom, pasako savo nuomonę kur galėtų būti išėjimas. Aš persvarstau, kad galimai toks būdas ne man. Ir kas gaunasi? Aš tarsi pasiguodžiu, nes tai nuo manes nenusipurto. Freudas išklauso ir pasako savo nuomonę, ką jo manymų reiktų daryti. Įdeda pastangų. Aš paklausau jo pasvarstymų, permetu per savo galvą ir tarsi atmetu. Tuomet pajaučiu ar pagalvoju, kad Freudą užknisau, nes jis pasako, kad nebandėm nei vieno jo būdo. Tokia padėtis, kažkas panašaus į prašymą ir kai duoda, tuomet pasakai, kad netinka. Erzinanti ane? Tikri bendravimo spąstai.

Kodėl taip gaunasi?

Visažiniškumas, arogancija, nepasitikėjimas, kontrolės poreikis, tinginystė, baimė pokyčiams, iškreiptas matymas? Atvirai pasakius nežinau. Kažkokia painiava. Nes jei būčiau arogantiškas visažinis, pats patarinėčiau. Nebent arogantiškas visažinis būtų papuolęs į neišeinamą situaciją, bet jo arogancijos ir kontrolės poreikiai jam neleidžia pabandyti kitų siūlomų išeičių. Papuolame į gerai pažįstamą situaciją kai tik skundžiasi, bet nieko nedaro. Nervina tokie žmonės. Ir koks išėjimas iš tokios situacijos?

Nuoširdumas

Net jeigu ir užkniso, tai pasakyti, kad užkniso. Bus nemalonu, taip. Manyčiau tai gera dovana draugas draugui, pasakyti nuoširdžiai, kad: “kolega, aš nebeturiu variantų. Ką sugalvojau tą pasakiau. Tai mus abu pastato į bejėgišką situaciją. Tu nerandi išėjimo, aš nerandu savyje išminties pagelbėti. Su skaudančia širdimi pasitraukiu į šalį.”

Aš galvoju, kad tu galvoji

Svarbu įsitikinti, kad nebūtų “aš galvoju, kad tu galvoji”. Kaip kad mano atveju, man pasirodė, kad tai galėtų užknisti Freudą. Tokiose situacijose verta pasitikrinti. Nes tai kalba daugiau apie mane nei apie kolegą. Kad galėtų užknisti aš interpretuoju iš savo patirties, savo suvokimo. Todėl santykiuose ar bent jau panašiose situacijose geriau pasiklausti, vengti “aš galvoju, kad tu galvoji”.

Atsisakyti padėti

Duoti neigiamą atsakymą artimam dažniausiai yra nemalonu. Na kažkaip nepatogu. Dėl įvairių priežasčių. Nes galvoji ką pagalvos. Nes žmogus tau buvo geras. Nes matai galbūt ko kitas nemato. Na ir vuolia, dabar nemato, gal vėliau pamatys. Kantrybė ir atsisakymas tokiu atveju puiki dovana. Gal to ir tetrūksta, kad pamatyt.

Leisti

Net jei ir žmogus tavo akimis elgiasi klaidingai, leisti jam taip elgtis. Ar tikrai? Na gal tikrai. Kaip jis kitaip išmoks pamoką? Bet gal jis sau pakenks? Ir tuomet bus labai gaila, buvo geras žmogus. Beliks tik apgailestauti. Manyčiau, tai daugiausiai ką galime padaryti dėl žmogaus, kuris negali pamatyti.

O jeigu jis erzina?

Galima nubrėžti ribas. Galima nubrėžti pakankamai adekvačias ir solidarias ribas. Skambėtų maždaug taip: “Simonology, kai būsi pasirengęs pabandyti mano būdus, mes galėsime grįžti prie šios temos. O dabar aš neturiu tau ką pasiūlyti.”

Ką manot?

Jei atvirai, tai straipsnio pradžioje nebuvau sugalvojęs sprendimo. Eigoje gavosi atsakymas. Ką manot, pavyko? Sueitų tokia išeitis iš padėties?

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(1)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(2)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu