Paskutinias, kokias tris savaites tenka gyventi žymiai intensyvesnėje stresinėje būsenoje nei įprastai. Ryte prasideda į vakarą arba susireguliuoju arba savaime dėl dienos ciklų užsibaigia.

Naudoju kelis streso įveikos metodus kol negaliu įtakoti streso sukėlėjo. Kitaip sakant išgyvenu audrą. Tuo pačiu atlieku ir stebėjimus, kokios mintys, kokie mąstymo mechanizmai, koks atsakas į stresą.

Vienas iš mano atsako į stresą savipagalbos metodų – nelaikymas savyje. Kadangi streso sukėlėjas aktyvus ir po kol kas saulėtas dangus nenusimato, tai rašau kaip spausdinimo mašinėlė.

Nelaikymas savyje

Į nelaikymo savyje apibrėžimą įeina ir pokalbis su kitais žmonėmis. Čia šiandien padariau akivaizdų atradimą!

Nors sunkiais momentais kai kuriose psichologijos metodologijose skatinama save apsupti pozityviais žmonėmis, šiandien, audros sūkuryje, man išsiryškimo vienas pastebėjimas. Pastebėjau, kad tokiais momentais geriau bendrauti su žmonėmis, kurie nėra tokie pozityvus. Man pagelbėjo keli susirašinėjimai su taip pavadinkime bendraminčiais. Žmonėmis, kurie grumiasi su tokiomis pat situacijomis.

Nelaikydamas ir išsisakydamas, aš gavau tinkamą reakciją ir atliepimą į dabartinę mano būseną. Liaudiškai tariant “suvaibino” mūsų bangos. Nusikroviau beveik akimirksniu. Skirtingai nei man išėjus iš ofiso į Akropolį ir pamačius tuos laimingus žmones. Tai kažkaip dar labiau prislėgė tas emocinis skirtumas ir paskui net suerzino. Atsirado noras greičiau lįst atgal į savo streso urvą ir toliau dirbti su juo.

Tad aš žmones su patirtimi.