Bjaurusis ančiukas. Išstumtieji iš lizdo

Bjaurusis ančiukas. Išstumtieji iš lizdo

views
40

Perpasakosiu vieno žmogaus pasidalintą istoriją, išgyvenimą. Manau, pasidalinsiu labai vertinga įžvalga ir kai kas galėsite save atrasti be didelės atradimo pastangų kainos. Pavadinkime tą žmogų Benu. Bjauriojo ančiuko istorija. Pasakoja Benas:

Bjaurusis ančiukas

https://rubinaitis.lnb.lt/index.php?582864028

Žodžiu, nutiko taip, kad nutariau po daugelio metų pasižiūrėti, kas mums santykyje nesigavo su tėvais. Na kaip sakant atleisti ir paleisti vaikystės nuoskaudas, kurias aprašo psichologija. Dabar psichologija hi-end’as, kai kam madinga.

Nutariau pakeisti savo gyvenamąją vietą ir laikinai pagyventi savo vaikystės lizde, pas tėvus. Jie sutiko, susikrausčiau laikinai ir pradėjo grįžti prisiminimai, spręstis neišspręsti santykiai. Na kadangi aš jau subrendęs, sąmoningas žmogus, pasidomėjęs psichologija, matau tuos povandeninius konfliktus, pergyvenu emociškai savo vidines būsenas. Nemalonu…… Nachui……..

Aš nemegstu žmonių, kurie mane pagimdė! Blet koks aš supuvęs žmogus!? Nemėgstu tų, kurie man davė gyvybe!

Na, bet nepaisant to kokie blogi jausmai apima, aš pasiryžęs tęsti ir suprasti.

Tęsiu

Jaučiu ir jaučiu tai vėl ir vėl. Rašau, klausiu savęs, stebiu, pergyvenu, analizuoju, atmetu kas nepasiteisina. Generuoju nežmonišką neapykantą, paskui galvoju, kad nėra taip blogai. Grįžtu vėl nuo pradžių. Vėl patiriu, ieškau realistiškesnio pajautimo ir paaiškinimo. Atmetu vaikiškas fantazijas, kurios susikūrė nuo atstūmimo ir atmetimo jausmo. Vėl susiduriu su praeities baibokais, baimėm, sukurtom fantazijom, skausmingais pojūčiais. Nebeblokuoju kaip praeitais laikais, nes turiu įgūdžių, žinių ir gebą išstovėti svilinančioje saulėje. Nežaloju saves ir nuolat gydau nuo praeities sužalojimų, kurie buvo pasikloję dulkėmis, bet skaudino dabartyje. Atsijojau kiek kieno įdėta indėlio į mano blogą savijautą. Ir taip pasvėrus – pagrindas mano, iniciavimas tėvų. Tėvai atstumia, neatsižvelgia, sumenkina, stengiasi palaužti ir priversti daryti taip kaip jiems atrodo gerai. To pasekoje manipuliuoja, gąsdina, kuria represijas. Nemuša jau senai, nes jau ankstyvoje vaikystėje pasidariau laukinis ir keliantis baimę. Taigi fizinės prievartos nebuvo.

Fantazijų pasaulis

Fizinės prievartos nebuvo, nepriežiūros galima sakyti irgi nebuvo. Baigiau mokyklą, univerus, buvau apsirengęs, valgyt ir dienpinigių buvo. Viskas kaip ir normaliai. Kame ble priežastis? Lendu į savo prisiminimus, pojūčius, nuotaikas. Blet! Jie padidinti, neatitinka realybės. Kas per xuine? Iš kur tokie atsirado? Kam normaliam kyla tokios mintys, tokie įsivaizdavimai, kai gyveni normalioje tipinėje aplinkoje. Pykstu ant saves. Jaučiuosi pasimetęs. Bet blet JŲ vis tiek nemėgstu. Pizdiec koks aš supuvęs! Blet, kodėl gamta paleidžia į pasaulį žmones su tokiais defektais? Karma, praeityje buvau xujovas žmogus? Kas yra? Kame problemos?

Pusė kelio nueita

Na vėl grįžtu nuo pradžių į tą jau ne kartą praeitą kelią. Tas išjausta. Tas prisiminta. Ten filmas prasuktas n kartų. Čia blet pergalvota. Čia jau išjausta, nujautrinta. Fantazijų išpūstas burbulas susprogdintas. Jaustos emocijos pripažintos, nuramintos, išmyluotos, suguldytos į lovą ilsėtis. Kame problema? Nejau nelemta rasti siūlo galo?

Bet pradedu suprasti, kad visa neapykanta, atstūmimo jausmas, psichologinio žlugdymo ir bandymo atvesti į teisingą kelią jausmas kyla iš vieno aspekto. Vaikai turi paklusti tėvams!! Tėvai kuria jų ateities gyvenimus ir kas ne pagal jų scenarijų, tą naxui, nukirpti, nulaužti, užgniaužti, priversti save tai nuneigti, gėdytis, bijoti….

Bet ble, ta pati galia, kuri mane supakavo į siuntinį ir nutarė paleisti į gyvenimą, į mano lauknešėlį įdėjo ištvermės ir pasipriešinimo programą. Dar ir aplinkybių kortos sukrito palankiai bujoti šioms dviems programoms. Kuo daugiau priešinausi, tuo daugiau smaugė. Tuo daugiau pasimetimo kilo, kas blet per nenormalus vaikas. Ir buvo nuleistos rankos ir vėl atgavus jėgas buvo laužoma, bandoma atvesti į tą teisingą mąstymą. Ir prikalbėta milijonai sakinių, kurie sakydavo ir versdavo tikėti, kad su tuo vaiku, manim, kažkas negerai. Jis skaudina visus aplink, uždaras, piktas. Niekaip blet nesusilaužo ir nepasistato į normalias vėžias.

Va iš kur neapykanta

Va iš kur neapykanta. Sistemingas nuasmeninimas. Sisteminga, nebūtinai sąmoninga technologija: stumiu, prisitraukiu, nepasiduoda, suleidžiu nuodingų žodžių, jis prisikuria savo vaiko galvelėj kosminių fantazijų, kad atsilaikytų.

Kažkoks blet briedas, visiška xuine. Ir tai nepastebimai vyksta viduj. Tai vyksta tarpasmeniniame santykyje, tvarkingoje šeimoje ir išorėje – nematoma. Ir dar patiems veikėjams nematoma. Vyksta psichinių pasaulių razborkės. O mes sau einam į darželį, mokyklą, darbą, kalbame su draugais, žmonėmis, keliaujam, valgom….GYVENAM.

Ir supratau, kad mano vidus nekenčia už tai ką turėjo patirti. Lyg ir nieko nevyksta, bet psichiniam pasauly vyksta cheminis karas, kuris naikina “piktžoles”, tai yra mano nepatogius kampus.

Lizdo palikimas antrąkart

Atėjo ta diena, kai laikas rinktis manatkes ir eiti gyventi sau. Su kokia vidine būsena išeinu. Ogi su tokia kaip prieš dvyliką metų.

Vidinė būsena

Važiuoju susirinkęs daiktus ir galvoju. Išeinu iš ten, kur teko visa tai prisiminti, pergyventi. Skauda man, bet matau skauda ir jiems. Visi nerimastingi, slapstosi su savo reikalais pakampėmis, kad nereiktų atsisukti visiems kartu veidais vienas į kitą. Gal derėtų kažką pasakyti, bet tiek kartų bandyta būti suprastam ir pripažintam ir tiek kartų bandyta paversti “geru” vaiku.

Man skauda, nes niekada nebuvau priimtas toks koks esu, buvau blogas, netinkamas. JIEMS skauda nes išskrenda iš lizdo nors ir nelabai tinkamas ir geras, bet vis dėl to jų vaikas. Nepavyko susiniveliuoti, ryšys vis tiek išlieka sukūrvintas. Vieno širdis sužeista, kitų indėlis, pastangos ir lūkesčiai sukirmijo.

http://balarama.lt/nuoskaudos-atsisakymas-gyventi/

Pamąstymai kas iš viso to

Važiuoju į savo naujus namus, nes antrąkart nebuvau priimtas į ten iš kur kilau. Pažiūriu į galinį vedrodėlį ir snukis šimtąkart matytas. Galvoju, ką blet jis reiškia, kaip jį apibūdinti? Skvarbiai primerktos akys. Antakiai lyg pyktelėjusio žmogaus. Burna praverta pakankamai daug. Man kaip psichologui pažįstama emocijos išraiška per veidą. Primerktos akys transliuoja panieką: “nu ir naxui, man nieko nereikia. Aš ir pats galiu be jūsų. Susikursiu savo gyvenimą. Atsiskiriu nuo jūsų.” Antakiai pyksta, nosis ir kakta truputi suraukta sako: “kaip jūs blet taip su manim galėjot?” Praverta burna ir truputi atlošta galva. Standartinė baxūrų, gal ir ne tik, būsena, kai nori verkt, bet išdidumas atlošia galvą į viršų ir vietoj aimanos garso išeina tik oro išstūmimas. Paprasta fiziologija. Liūdesio ir nuskriaustumo jausmas pilnai eliminuotas, į naują gyvenimą veda pagieža, pyktis, išdidumas. O gerai būtų paverkt, bijot tiek kiek norisi. Apraudoti savo liūdną būseną. Gal tada viskas pasirodytų kitaip? Bet snukis įgavęs savo formą, tarsi susiliejęs su kaulu, nepersiformuoja kitaip ir ašarų nebus.

Antras kartas

Važiuoju, stebiu ir galvoju. Ir kas iš to? Negi antrą kartą vėl taip tiesiog? Važiuoju ir nežinau ką daryti su tokia būsena, kai esi dar kartą neįleistas į Valhalą prie kurios durų stovi tavo kūrėjai. Ir kyla jausmai, kad naxui, nukertu šeimos šaknis. Kuriu savo! Bet blet, kaip kurti savo jei kirvis neatitinka koto? Kam jis tada vapše tam gyvenime reikalingas. Kokia jo paskirtis, jei jis negali būti panaudotas? Naxui toks žmogus pasaulyje?!

Bet saves vertinimo ir pasipriešinimo programa, kurią man davė tas, kuris paleido į pasaulį, vėl daro savo. Sako: “eikit naxui, būsiu žmogus be šaknų, laisvas, nuo nieko nepriklausomas, niekam nepasiekiams. Jei jums nereikia manes, man naxui, nieko nereikia”. Veiksiu, darysiu, statysiu, kursiu, viską atiduosiu veltui, o jei norėsiu niekam neatiduosiu. Mano valia, aš sprendžiu, aš pats sau kūrėjas.

Bet blet

Bet blet, nušvitimas kala į galvą. Juk taip jau buvo. Tu jau tai patyrei prieš dvyliką metų. Per tuos dvyliką metų bandei, kūrei santykį. Kūrei su tokiomis patirtimis ir nuoskaudomis, bet kūrei. Nepaėjo. Ir dabar važiuoji į namus kur būsi vienas, nepriklausomas, be šaknų.

Dar parašo draugas, kad pakalbėjo su žmona ir nutarė, kad aš pas juos visada laukiams. Malonu, sugraudina. Draugą aš pažįstu ir juo pasitikiu, prisileidau. Bet jo žmonos ne ir nežinau ar noriu labiau suartėti, kad mane priimtų. Nes gali būti, kad nuvilsiu ir mane vėl atstums. Naxui suleisti šaknis į nepatikimą žemę.

Namie

Guliu namie ant lovos, apsikabinęs pagalvę. Atradau šį būdą per savo ieškojimus. Tiksliau jis atrastas, tik supratau jo paskirtį. Apsikabinu pagalvę, tarsi žmogų, prisiglaudžiu. Pagalvė minkšta, prisigėrus mano kvapo, ji tikrai neatstums, galiu gulėti apsikabinęs kiek noriu, guodžia, ramina. Bandžiau su žmogumi sukurti santykį, nepavyko. Ir dabar nekuriu, nes matau ne kaip gali pavykti, o kaip gali nepavykti. Pagalvė laikinas pakaitalas. Aš kaip tas raudonosios knygos erelis dabar, kuris gali gyvent, santykiauti ir pasipist tik tam tikromis sąlygomis. Todėl jis toks jobnutai retas. Sakyčiau, toks santykio kūrimui komplikuotas erelis.

Perpasakotojo baigiamasis žodis

Tai va, tokia ta Beno istorija. Ir daug čia nepasakysi. Galima tik pridurti, kad žiūrint iš klinikinės pusės, atstumtieji, niekam nereikalingi tokie kokie yra ar taip besijaučiantys, sunkiai įeina į santykį. Nemato kaip, nemato pro kur. Mato santykyje grėsmes, tikisi atstūmimo, nesekmės. Ir taip veikia jų vidus beveik nepriklausomai nuo jų. Jie ir toliau eina į darbą, bendrauja, keliauja, sportuoja, bet jų vidus sprendžia kam atsivert ir kur suleist šaknis. Po kol kas tai žmonės – salos be inkaro, medžiai be šaknų, ieškantys patikimos dirvos. Beno atveju gal reikės nukeliauti net į mėnulį su Elono Musko “SpaceX” projektu. Gal tu irgi kaip Benas, a?

Kaip vertinate šį straipsnį?

Norėdami įvertinti, spustelėkite žvaigždę!

No votes so far! Be the first to rate this post.

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu