Vakar vėl pasiėmiau į rankas Steven C. Hayes knygą “Išlaisvintas protas: kaip atsigręžti į tai, kas svarbu”. Iškilo klausimų dėl tos priėmimo terapijos. Iškilo, nes praktikuodamas ją patiriu laaaabai dideles emocines perkrovas.

Susirūpinau, nes kūnas patiria daug streso. O stresas juk žalinga. Apie tai galvodamas ir googlindamas atradau įdomų dalyką. Pasirodo stresas gali būti emocinis ir fizinis. Daug nestudijavau apie tai, bet supratau, kad emocinis stresas kūną veikia ne tiesiogiai kaip fizinis. Fizinis stresas – tai ką mes tarkim darome sporto salėje. Kuris daro blogesnį poveikį taip ir nepaskaičiau. Tik supratau, kad emocinis stresas turi potencialą virsti chronišku stresu. O chroniškas stresas jau yra nelabai gerai.

Taigi susirūpinau, kad su ta priėmimo terapija. Patiriu daug emocinio streso. Nes priimu ir nevengiu skausmingų minčių ir kartu su jomis ateinančių jausmų, kurie virsta kūno pojūčiais. Dabar, kad įsiskaudėtų galvą, tai daug pastangų nereikia. Tai irgi neramina, nes beveik kasdien skauda galvą. Atsiverčiau vėl knygą, kad paskaitinėti ir pasitikrinti gal ką ne taip darau. Gal naudoju nepilną terapijos metodologija.

Pasirodo intuityviai pataikau maždaug kur reikia. Todėl šiandien vėl praktikavau toliau. Vakarykštis paskaitymas išjudino naujos praeities ir šiandien prisiminiau dar keletą patyrimų. Steven C. Hayes teigia, kad reikia priimti skausmingus jausmus ir jie kažką moko. Šiandien jausdamas prisikasiau iki jausmų, kurių vaikystėje ir paauglystėje neapdirbau. Ir šiandien man iškilo toks pat klausimas būnant savianalizėje: “atsikasiau ir ką man dabar daryti? Koks tikslas atverti žaizdą ir stovėti, žiūrėti į ją ir nežinoti ką daryti?”. Apėmė pyktis, apėmė bejėgiškumas, apėmė išgastis, kad taip ir liks. Atėjo mintis, kad taip ir liks vis dėl to. Tada pagalvojau, o kaip su tuo išjautimu? Juk išjauti, paleidi ir su tuo reikalas baigtas. Bet praktika rodo, kad tam tikri įvykiai vėl gali sužadinti jau išveiktas emocijas. Tada susinervinau dar kartą. Tikrai, koks tikslas tuomet?

Tikslai pasirodo keli

Jei sukyla, tai verta išjautimo būdu padėti išveikti emociją.

Jei sukyla, tai išjausti dar kartą. Ir kiekvienąkart tobulinti išjautimo kanalą. Bus lengviau sekantį kartą jausti? Priklauso. Bet ir kažkuriuo atveju bus greičiau, lengviau.

Yra toks terminas psichologinis lankstumas. Jis toks kaip bonza medis. Auga aplink. Nors ir kreivas, bet auga. Tai pastebėjau, kad vengdamas patirti sunkias emocijas su kuriomis nežinau ką daryti, tiesiog sustojau augime. Šiandien pavyko jas patirti ir psichologinis lankstumas, priėjęs ribą, kad neturi resurso kažką pakeisti su praeities patirtimis, pradėjo ieškoti alternatyvų. Galbūt tai yra apie ką kalba Hayes, kad jausmai mus kažką moko.

Kadangi nežinojau ką daryti su tam tikrais jausmais, psichika pradėjo rodyti alternatyvas. Alternatyvas kaip kompensacijas. Kaip upė, kurios tėkmė atsirėmė į uolą ir pasuko į kitą šoną, kad toliau galėtų tekėt. Išvedė mane į dar kitokį matymą. Į matymą, kurį aš apsiribojau pamatyti, nenorėdamas patirti skausmingų patirčių keliamų jausmų. Kitaip sakant apsiribojau savo pasaulėžiūrą. Galbūt šiandien galvoje užsimezgė dar vienas neuroninis tinklas.