Čia niekas nebevyksta, čia vykti nėra kam. Tuštuma.

Čia niekas nebevyksta, čia vykti nėra kam. Tuštuma.

views
80

Čia niekas nebevyksta
Čia vykt nėra kam

Instrumentai nebedera
Bendradarbiai nebegeria
Nėra bėgt nuo ko
Bėgt dėl ko

Lilas ir Innomine – Viskas

Pažiūriu į Simonology ir galvoju kada rašiau paskutinį straipsnį. Ogi kovo penktą. Porą savaičių štilis. Anksčiau per savaitę kokie du išvysdavo gyvenimą. Ir jau kuris laikas pastebiu, kad kažkas vyksta. Nieko konkretaus nesusiformuoja. Kažkaip vidus tyli. Čia niekas nebevyksta. O ši paskutinė savaitė visiškas, net emocinis štilis. Vandenynas ramus, burėse vėjo nėra. Sakyčiau bent būtų nuolatos lydintis nerimas, bet ir to nėra. Gal tiesiog lengvas nerimas nesuprantant iš kur ta ramybė.

Kas vyksta?

Ruošiu straipsnį į emocijų įveikos, išbūvimo skiltį apie beprasmybę. Veikiausiai tai prasidėjo nuo čia, tai pirmieji ženklai, kad vyksta pokytis. Beprasmybė. Šiandien net pasikalbėjau su savo bičiuliu Freud’u. Man visąlaik praverčia atsiremti į jo žinias. Pokalbiuose su juo pažvelgiu į save jo akimis, iš šono ir lengviau užčiuopti pulsą. Šiandien jam išsipasakojau, kad viduje visiška emocinė tuštuma. Pasvarstėm galimybę jog tai galbūt apatija. Tačiau ne, niekas neužp**so, nėra taip kad nieko nesinori. Tiesiog jūra nebanguoja. Ir bekalbant su Freud’u pradėjo aiškėti situacijos vaizdas.

Situacijos vaizdas

Vienas iš labai veiksmingų saves supratimo įrankių – pasikalbėti su kuo nors. Geriausiai su žmogumi išmanančiu psichikos subtilybes. Jis užduoda tinkamus klausimus, kurie padeda nueiti iki šaltinio. O mano šaltinis šiuo atveju tai, kad jau du metus gyvenau intensyviose emocijose. Net pažiūrėjau, kad bakenbarduose atsirado keli žili plaukai. Visą mano kasdienybę sudarė keli esminiai besitęsiantys epizodai.

Praeities susitvarkymas

Daug landžiojau po praeitį, išsitraukinėjau situacijas, išgyvenau jas iš naujo, reabilitavau. Diegiau naujus įsitikinimus ir suvokimus. Atsimenu, vieno pasivaikščiojimo metu net pasakiau Freud’ui, kad teko nenormaliai didelį burbulą “užsukt”, kad prasispręst vaikystės klausimus. Na ir prasisprendžiau kažkuria dalimi. Nežinau kokia apimtimi, bet prasisprendžiau tiek, kad nebebanguoja.

Atsisakiau vienos veiklos

Ilgą laiką bandžiau įgyvendinti vieną veiklą. Neminėsiu kokią tiksliai, nes tai liečia daugelį kitų žmonių, bet palaikiau aktyvų rėžimą. Eikvojau tiek savo energijos supratimui, pajautimui, saves pažinimui…. Ir palaipsniui supratau, kad kalno viršūnės tokiu būdu nepasieksiu. Vis girdėdavau pasisakymus, kad leisk būti. Negalėdavau leist būti, ne mano būdui. Taigi manau paruošiau save tam tiek, kiek išnešė protas ir jau dabar galiu leisti būti. Ir būnu. Tačiau tai irgi veiklos sumažėjimas ir niekas čia nevyksta, nes vykti nėra kam. Tiksliau sakant, man nieko beveik nebereikia daryti.

Sekantis etapas

Tuos pačius du metus užbaiginėjau vieną gyvenimo tarpsnį, kurio irgi neminėsiu, nes tai liečia kitus žmones. Kaip sakant išsivalinėjau po saves, kad neliktų kažko esminio neužbaigto, nesuprasto. Freud’as sakė, kad neužbaigiau iki galo. Aš atsakiau, kad gal iki galo mes ir niekada neužbaigiam. Užbaigiam tiek, kiek tai nekelia bangų. Tai šis etapas lyg ir nebebanguoja stipriai. Taigi kasdienėje mano veikloje dar viena tuštuma.

Kaip apibūdinčiau šią būseną?

Būsena tokia kaip būna po audringo vakarėlio, o gal po intensyvaus projekto, kai viskas baigiasi. Tik nesenai buvo tiek daug, o dabar tiek mažai. Panaši būsena kai po aktyvių atostogų grįžti namo ir butas tylus. Panaši būsena kai siekiai tikslo. Pasiekei. Ir kas toliau? Tai kažkiek net panašu į tuščio lizdo sindromą, kai namus palieka vaikai, kurie suėdė tiek daug nervų, bet be jų dabar namuose tuštuma. Freud’as pasakė šiandien: “Simai gali arba susikurti naują veiklą arba kaip kad tau būdinga išbūti tokioje”.

Išbūti tokioje

Pasirodo nelengva išbūti neveiksme. Į galvą ateina visokių įdomių minčių. Kalbėjau apie tai su savo psi. Buvo išlindęs toks palyginimas, kad kai aš nerimauju, tuomet jaučiuosi gyvas. O štilije pasimetu. Teko išgirst iš kitų žmonių pasisakymu, kad skamba kaip mazochizmas jei gyvenime reikalingos intensyvios emocijos. Viską vainikavo kažkada seniau pasakyta ir dabar prisiminta frazė, kad “jaunuoli, tau reikia gyvenime dramos”. Pasidarė gėda. Bet paskui pagalvojau, kad dramos reikia kartais. Paskui išlindo schema, kad mano psichika paremta ant nerimo ir per tokią prizmę sukasi visas mechanizmas nors tai ir ne į naudą sveikatai.

Tuštuma

O kai nieko nevyksta, viduje tuštuma, tada būna keista. Freud’as šiandien pajuokavo, kad gal pasiekiau tą ribą kai nušvitau kaip Budha. Bet ne, nušvitimas ne man 😀 Prisiminiau ir vieną filmą Hurt Locker apie išminuotoją, kuris negalėjo gyventi komforto zonoje. Tada įkrito daug kartų girdėtas pasisakymas apie adrenalino fanatikus. Manau, kad toks nesu, todėl tiksliai negaliu pasakyti ką jie jaučia. Tačiau yra kažkas man pasakę, kad pasaulyje yra tipas žmonių, kurie sunkiai jaučia ir jiems reikalingos tokios priemonės, kad išjudinti jausmus. Nes be jausmų kažkaip tikrai nelabai komfortabilu. Kažkoks džiūvimas ir nykimas iš vidaus. Žodžiu, plūduriuosiu dabar bevėjėje jūroje, žiūrėsim kas bus. Žiūrėsim kas būna, kai gyvenime kažkas pasibaigia ir atsiranda tuštuma, atsiranda tarpas iki naujo vėjo. Jei pavyks kažką užfiksuoti, parašysiu.

Čia niekas nevyksta, nes vykti nėra kam. Čia niekas nevyksta, nes Coronos karantinas prie to pačio 😉

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😀(3)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu