Visad galvojau kaip kiti žmonės turi tikejimą, kad viskas bus gerai. Bandžiau suprasti kaip jiems susiformuoja toks įsitikinimas. Iš kur pas juos užaugo toks nuolatinis jausmas?

Penktadienis

Kažkaip susiformavo atitinkamos mintys ir gavau dopamino. Mintyse pavadinau save laboratorine pele, gavusia saldainį. Pažvelgiau į kelių dienų atgal scenarijų, kai galvoje vaikšciojau minų laukais ir stebiuosi, kad nejaučiu jokios baimės dabar. Kaip viskas kardinaliai pasikeitė per dieną Šiandien aš visai kitas žmogus. Ir vien tik dėl to, kad kažkaip susiformavo kitos mintys? Šis niekingas hormoniukas keičia pasaulį? Problemos išnyko? Ar tiesiog jos šiandien nesvarbios? Šiandien nuo saulės akiniai rožiniai ir viską interpretuoju kitaip? Kiti taip gyvena dažniau, nes laimės hormonai pas juos ne deficitas? Neramu, bet pofig, juk viskas bus gerai!

Esu nustebęs

Pats netikiu ką kalbu. Viskas bus gerai?! Alio, Simai, kas tau nutiko!? Absurdų absurdas. Sėdžiu ir svarstau kaip kai kurių žmonių neurologinė sistema susiformavo dažniau būti laimės hormonų būsenoj, kai tuo tarpu maniškė savo kortizolinėje ir adrenalininėje. Neteisybė? Nežinau, dabar atrodo viskas gerai. Priimk tai ką turi. Visai malonu čia ir tuo pačiu man tai tik buvimas svečiuose. Tikriausiai netrukus teks grįžti namo, į savo streso ir įtampos zoną, savo Černobylį. Jei ką, mane dažniau rasite čia nei Karibuose.

Ir iš kitos pusės aš nuolat gyvenu zonoje į kurią visi dažniau rečiau papuolame. Gerai pažįstų jos klimatą, kultūrą, rajonus, gatves, gatvėse gyvenančius baubus.

Kai papulsite į nerimo, streso, įtampos, laimės hormonų deficito regioną (Černobylį), klauskite Simonology, Černobylio gido. Padėsiu išeiti į saugią teritoriją ar bent lengviau išbūti esamoje. Bet šiandien aš Karibuose. Maudausi dopamino jūroje.