Šmaikštusis ir aštrusis Simonology grįžta trumpam į eterį prieš šventes. Prieš šventes, kurios linki susikaupimo, bendrystės, ramybės, darnos, artumo. Grįžta su klausimu, dilema, “duot durniui kelią ar duot durniui iš kelio?”

Kodėl tokia tema?

Gal taip tiesiog sukrito laikas ir įvykiai? O gal tai proga naujam aštriam tekstui? Žodžiu, pasiskelbiau, kad nuo 2021 metų pradedu konsultavimo veiklą. Gavau daug palaikymo, gerų atsiliepimų. Gavau ir pasipiktinimų bei kritikos, kad apgaudinėju žmones su savo kompetencija. Netrukus ir kitame mano darbe pratrūko klientas necenzūriniais žodžiais.

Kadangi viešoje erdvėje buvau sukritikuotas dėl nekompetencijos ir melavimo, viešoje erdvėje ir priėmiau kritiką. Bet tai ne apie patį procesą, tai apie vidines būsenas, kurias sukėlė kritika.

Duot durniui kelią?

Žmonės pasakytų, kad neverta į tai reaguoti, “nenusileisk iki jų lygio”. Tačiau kritikas aukštą kompetenciją turintis asmuo psichologijos srityje. Kiek žinau baigęs mediciną, podiplominius kursus, rimtai žiūri į savo darbą.

Pirma mano reakcija buvo pasimetimas, o gal nuostaba, o gal dar tiksliau išgąstis. Pagalvojau, kad “blemba, gal vėl kokių klaidų pridariau?”. Paskui sukilo antrinis jausmas pyktis, įsijungė gynyba. Kadangi mano kritikas – mano giminė, žinau to žmogaus istoriją, aplinką. Supratau turbūt dėl ko man buvo viešai įkąsta. Pamaniau, kad to nenusipelniau. Ir čia dilema ar duot durniui kelią. Nelaikau to asmens durniumi, bet posakis labai tinka šiai situacijai. Nusprendžiau atsikirsti.

Duot durniui iš kelio

Man patinka provokacija, ji išbalansuoja žmogų ir taip galima pamatyti, kas slypi jo užmačiose. Tad kaip nekomepetentingas psichologijos besidomėtojas šiek tiek timptelėjau už virvučių. Pasinaudojau savo žiniomis apie žmogų ir savo “kompetencija”. Galutinis rezultatas, kad teko duot durniui kelią ir leisti jam linksmai sutikti šventes, patenkinus savo pasipiktinimo poreikį. Tačiau galvoju, kad laimėjau techniniu nokautu užkulisiuose.

Techninis nokautas – dažniausiai, kai vienas iš kovotojų bent tris kartus yra parbloškiamas ant žemės tame pačiame raunde arba, kai teisėjas nusprendžia, kad dėl sveikatos problemų kova nebegali būti tęsiama.

https://lazybuguru.lt

Kodėl vis dėl to nusprendžiau gintis?

Ne kartą turbūt esu minėjęs, kad nederėtų savęs apgaudinėti ir elgtis ne taip kaip tau būdinga, o taip kaip madinga. Net kolega sakė, jog O. Lapinas per paskaitą yra sakęs jog emocijas reikia išreikšti: veiksmais, mimikom, garsu, kitokiais būdais. Nesakau naudoti destruktyvius būdus, tačiau yra ir adaptyvūs būdai išreikšti konflikto metu sukilusioms emocijoms. Aš patyriau išgąstį, viešą nuvertinimą, pyktį. Tą kokteilį reikia kažkur išlieti. Mano būdas tam yra rašymas, pašiepimas, provokacija, teatralizavimas, sąjungininkų ieškojimas, emocijų pripažinimas, savo pažeidžiamumo ir žmogiško ribotumo įsivertinimas.

Draugai klausia kodėl nepasiunti ant trijų raidžių?

Aš galvoju, kad tai galėtų būti greitas, konkretus sprendimas, bet įžvelgiu naudos savo pasirinkime. Kokios? Sužinau įvairias reakcijas. Sužinau bendrą nuomonę. Galiu apžiūrėti savo produktą dar nuodugniau per kritiką. Tai mane pamokina ko nežinojau. Gaunu žinių iš kritiko. Tai pritraukia dėmesį 😀 Yra šiokia tokia proga parodyti savo kompetenciją priimant kitų nuomonę. Yra proga išlieti iš kitur susikaupusias emocijas. Na ir tai patvirtina mano požiūrį, kad pasaulis ir gyvenimas margas ir jame telpa visokios situacijos. Ir dar tai patvirtina mano per gyvenimą užgyventą nepaklusnaus berniuko natūrą. Niekur nuo šios praeities nepabėgsiu. Taigi prieš turėdami reikalų su kavenskais gerai pagalvokit 😀