Ekskursiją į žmonių apleista miestelį

Ekskursiją į žmonių apleista miestelį

views
6

Vakar vėl pasidariau ekskursiją į žmonių apleista miestelį.

Šiandien savęs daug klausinėju, kodėl ne pajurys, renginiai, kompanija….? Išryškėja neaiškios nuotrupos, kad norisi nuotykio ir kažko susijusio su apleistumu, vienišumu, ramybe. Neišrišu šio reikalo po kol kas, tai palieku ateičiai.

Bet kitas kelionės aspektas buvo įdomi kompanijonė ir pašnekovė. Kelias užtruko apie 5 valandas, bet laikas automobilyje pašnekesyje buvo užburiantis. Taip pat ir apleistuose butuose, mokykloje jaučiausi saugiai. Saugiai, nes nereikėjo būti vienam ir rūpintis kompanijone. Jos gyvenimo patirtys man pasakojo, kad mes čia lygiai įgudę.

Pokalbio metu ji pasipasakojo, kad jos tėtis savo noru pasitraukė iš gyvenimo, kai jai buvo penkeri. Vos tai išgirdęs jau žinojau, kad ši tema manęs taip lengvai nepaleis. Žinojau, kad vėl bus emociškai sunkių apmąstymų. Taip buvo kai būdavau mažas vaikas ir neturėjau kam išsipasakoti, taip yra ir suaugus.

Dar kartą tokia gyvenimiška patirtis man atskleidė tam tikrų kortų. Matyt aš tokias pamokas kartosiu ir kartosiu, kol išmoksiu, ko negalėjau padaryti būdamas vaikas.

Apmąstydamas, kaip aš jaučiuosi su tokiu žinojimu, kad gali prarasti tėvus būdamas vaikas prisiminiau vieną praeities frazę. Kai mane sukrėsdavo kažkoks bendraamžių patirtas įvykis aš vis klausdavau: “O MAN TAIP GALI NUTIKTI?”

Atsakymas priklausydavo nuo to, kas atsakydavo. Jei tai būdavo suaugę, tai stengdavosi mane nuramint ir sakydavo, kad NE. Tačiau toks atsakymas mane glumindavo. Nes jei nutiko kažkuriam vaikui, tai reiškias nutinka ir vaikams. O aš esu vaikas. Ir tuomet jausdavausi nesaugus iki kol pamiršdavau.

Niekas nepasimiršta

Kaip siciliečiai nieko neužmiršta, taip ir mūsų galvose niekas neišsitrina. Aš suaugęs vis sutrinku, kas su mano galva darosi. Kodėl aš išgyvenu sunkias emocijas nors man nieko tokio nenutiko. Suku vis suku tokias mintis galvoje ir papuolu dar kartą į situacijas, kur po truputi sudėlioju dėlionę.

Nenutiko, bet visad gyvenau baimėje, kad nenutiktų. Vizijose, fantazijose, apmąstymuose vis išgyvendavau tokią tikimybę. Bandydavau rasti saugų būdą kaip gyventi su tokiu žinojimu. Nors aš jau suaugęs, bet visą vystymosi raidą pragyvenau bandydamas šį rebusą išspręsti. Jis ir toliau sukasi neišspręstas. Jį pakursto emocijos, kurios sukilo bandant tai suvokti. Emocijos, kurios buvo neišnaviguotos ir toks reiškinys nebuvo priimtas gyvenimiškai.

Dabar kažkiek aiškiau iš kur tie nepaaiškinami reiškiniai, kuriuose fiziškai nedalyvavau.

Tai moko, kad išmokti rūpintis savo emocijomis pravartu. Tai moko, kad padėti savo palikuonims mokytis rūpintis savo emocijomis pravartu. Tai parodo, kaip ilgai gali kankinti neišnaviguota emocija. Žmonės net turi sukūrę posakius, kad “mintys materializuojasi”, “pritraukti aplinkybes”, “lemtis”.

Mano manymu, tai pasąmoningas troškimas užbaigti įvykius, kurie mus nesąmoningai arba pusiau sąmoningai verčia atkartoti pamoką. Pamoką, kurią turime suvokti, kad galėtume keliauti toliau 😉

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(0)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts