Kasdienė situacija. Emocijų nuneigimas

Kasdienė situacija. Emocijų nuneigimas

views
8

Lekiam šiandien su dukra į darželį ir prie darželio “tėti aš nenoriu į darželį”.

– Na prasideda,- galvoju. Tėvai, suk dabar galvą kaip čia ramiau ir sklandžiau nutupdyti bombonešį. Einam į darželį, vyksta kalbos kaip čia nepatinka, kaip bus liūdna ir skauda dabar koją, kaip nori būti su seneliu, mama. O aš kaip tinklas gaudau visas jos bombas, kad nesprogtų ir bandau kaip tankas porceliano parduotuvėj išlaviruot nieko neužkabindamas.

Mišrainytė

Ateinam į grupę, o tokių verksniukų čia daugiau. Dabar per vasarą vaikus pamėto per darželius ir į mūsų grupę įmetė keletą. Tai vaikiukam stresas, liūdna, nedrąsu. Maniškė irgi lūpą petempė, graudenasi, kad nori namo. Žodžiu šiokia tokia mišrainytė. Kol aš “ladinu” su saviške, ateina kažkoks (buvau parodęs dėmesio prieš kelias dienas) pyplius ir guodžiasi man. Sužinojau, kad jis iš kito darželio ir kasdien laukia tėčio kada jį pasiims. Svetimoj aplinkoj jam stresas. Aš jo klausiu:

– Lauki tėčio? Jis linkteli. Sakau: ir tau dabar liūdna, kad nėra tėčio? Jis pavirkauja. Suprantu, kad pataikiau. Tada einu toliau derint reikalus su saviške. Vyksta išklausymas, pritarimas, paaiškinimas, supratimas, pakviečiu apsikabinti ir išsiguosti ir išsivirkauti jei reikia. Ir aplink vaikšto tas pyplius, virkauja. Girdžiu iš grupės balsą:

Emocijų nuneigimas

– Tai ko tu verki? Ateis tas tavo tėtis vakare. Neverk! Na ir tuo metu mano galvoje įvyksta perkėlimas. Pratransliuoju vaiko savijautą per save, todėl gavosi su riebiais prieskoniais, nes vaikiukas “švariau” jaučia. Į galvą iškart ateina tokie žodžiai, kurie įgarsina jauseną:

Perkėlimas

– Bl****…………, palauk! Kaip tai ko verkiu? Ką aš žinau? Man taip yra. Ar tu teigi, kad man nieko nėra ir man neverkti? Tai ką man daryti su tuo kažkuo, kas mane verčia blogai jaustis, bijoti ir ieškoti prieglobsčio?

Panašiai, tik ne tokiais aiškiais tekstais vaiko galvoje vyksta procesai ir greičiausiai ne mintimis (dar ne), o jausmais, pojūčiais. Galvoju, dėl to suaugus nėra gebos gyventi su liūdesiu, pykčiu, baime,nes bėgama nuo visko su “NEVERK pagalba”. Nelengva suprasti “kas su manim darosi?”, “kodėl tai su manim vyksta?”, “Ko tu verki (tipo nėra dėl ko)?”. Jei vaikas sugebėtų logiškai mąstyti, tai liūdną būtų mažiau. Bet logika pas juos dar vėliau ateis. Tačiau net ir suaugusiam logika prieš emocijas nepadės (dabar pakentėk, nes taip būtų protinga). Emocijos neturi logikos, nes emocijos yra signalas, reakcija į situaciją. Rekcija ir signalas yra impulsas be logikos. O į signalus pravartu reaguoti.

Tai va, emocijų nuneigimas, neatliepimas, nepadėjimas įvardinti, neugdymas, palieka ir suaugusius emocinio gyvenimo dvejetušnikais ir emocijų įkaitais bei kankiniais (“kas su manim darosi?”)

Kas toliau?

Na ir sėdim su “Stefa” derinam jos nenorą eiti į darželį ir ateina tas pyplius pas mus. Išsitraukia soskę ir prisiglaudžia prie manes, apsikabina rankom svetimo vyro kaklą. Tai aišku, kur jam eiti? Ten kur “ko čia verki?” – ne variantas. Juk jam reikia prieglobsčio. Tai ir sėdžiu dabar kaip rupintojėlis su svetimu, apsikabinusiu vaiku, ir saviške ant kelių. Kad mano vaikui neįvyktų nesaugumo jausmas, jog kažkas vagia jos tėti, glaistau situaciją, kad “jums abiems liūdna” . Taip bandau su savo tanku išlaviruoti porceliano pardėj jau su dviem. Atliepiu, kad jiems dabar abiems sunku, liūdna ir norisi verkti ir aš suprantu dėl ko. Leidžiu paverkti ir pasakau, kad viskas bus kaip visada kasdien: žaisit, valgysit, miegosit ir vakare ateis tėvai pasiimt. Vaikams svarbu stabilumas, svarbu žinoti tai. Ir pasakau, kad kai atneš pusryčius, man reiks eiti ir jie turės vis dėl to eiti į grupę. Pyplius kaip ir pasirašo, nes vis dėl to aš jam svetimas. O “Stefa” virkauja toliau. Naivu būtų galvoti, kad per penkias minutes įtikinsiu jog daržely geriau, nei namie kur viskas saugu ir tik jai vienai. Ir tikriausiai nepavyks įtikinti, tačiau norisi kuo ramiau nuleisti bombonešį, kad vaikas ramiai priimtų situaciją, jog darželį teks lankyti nors ne taip ir fainai kaip namie.

Tokiose situacijose trupinasi mano vidinis spartiečio kiautas, susidaręs per gyvenimą. Nes atjausdamas pyplius aš mokausi atjausti ir savo “vidinį pyplių” (nuneigtas, neišjaustas, neatlieptas emocijas).

P.S. Jei kada pabyrės tavo vidinis susitvardymas, išsiliek kartu su šiuo Simonology straipsniu.

Susiję Simonology straipsniai:

Rekomenduojami straipsniai:

Straipsnio muzika: Stumbleine – Glacier


Kaip vertinate šį straipsnį?

Norėdami įvertinti, spustelėkite žvaigždę!

This Post Has One Comment

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu