Kai galvoju apie emocijas, tai man vaizduotėje tas modernusis tipo menas. Tas pats kur “šauna žaibas” menininkui (jei taip galima vadinti) į galvą ir jis priteplioja ant drobės savo šizofrenijos, jeigu irgi taip galima vadinti 😀
Būna, kad narkotikai arba alkoholis arba neurozės gerai suveikia ir gaunasi visai graži teplionė. Tada man patinka ir aš ją sutapatinu, suprojektuoju kaip emocijų vaizdinį žmoguje: nekontroliuojamas, spalvingas bardakas. Per kažkuriuos naujus metus užrašiau norą ant lapuko, kad noriu gyvenime daugiau spalvų ir įmečiau renginio vedėjui į dėžutę viešai paskaityt. Žodžiu pašoviau norą į “duchovkę” ir jis išsipildė, dabar vemiu nuo emocijų 😀 juokauju. Kažkada jaučiausi medis, kietas medis, kadagys sakyčiau, savo pilko peizažo gyvenimo kasdienybėje. Spalvų atsirasdavo, kai….. retai atsirasdavo naturaliai, dažniau su svaigalais. Sakyčiau, buvau toks alavinis kareivėlis.
Emocinė metamorfozė
Na bet dabar medis suminkštėjo. Gal pavirtau į bambuką. Ne, bambukas kiauras. Nors gal kažkiek ir bambukas, nes emocijos per kiaurymę teka pakankamai laisvai. Bet tapau labiau gal karklas, tas toks lankstesnis. Ir ką man davė “atsileidimas”, emocijų išraiška? Na pradžiai ir banaliai tai daugiau spalvų kasdienybėje. Gilesnio įsitraukimo, įsijautimo, pajutimo. Daugiau spalvų ir estetikos aprangoje, nebereikia, kad mama mane rengtų 😀 Pasidariau milžinišką grojaraštį ir klausau atitinkamą tą dieną muziką pagal emociją. Net panos būna manes paprašo atsiųsti kokių dainų. Ir draugas sakę, kad: “tavo playlistas – emotional rolercoaster”. Kas be ko bendravimas pagyvėjo, daugiau išraiškos, supratimo, atjautimo, susiderinimo, įžvalgos, dvasios, šiltumo, bendrumo. Platesnis pašnekovų ratas, platesnės erdvės, pažintys. Nes anksčiau kas ne chebroj, tas dūchas. Skvarbesnė įžvalga aplinkoje. Visada buvau pastabus, bet dabar galiu tai tiesiai į devintuką įvardinti, pasirinkti, perteikti, pačiupinėti, geriau prisitaikyti. Galiu dabar tik “išmesti snukelį” nieko nesakydamas ir aš jau suprantamas, pajaučiamas kas dedasi viduje. Na ir be abejo tapau linksmesnis, labiau atsipalaidaves, minkštesnis. Neberukau. Rečiau, kokį 10 kartų, vartoju svaigalus (nebėra buitinio alkoholizmo prie filmo ar po darbo ir penktadienio šventimo), nes ir taip visai pavasaris galvoje. Pajutau malonumą bendravime: nusišypsoti, nebijoti apsijuokti, pavyksta gerai pasisakyti……
Anksčiau konstruodavau, konstruoju ir dabar, tik su gyvastim.
P.S. Jei kada iškils dilema ar vyras vis dėl to yra žmogus, o žmonės turi jausmus, grįžk prie šio straipsnio. Kai užplūs emocijos, šis straipsnis neleis galvoti jog tai kažkas nenormalaus.
Susiję Simonology straipsniai:
