EQ emocinis intelektas

EQ emocinis intelektas

views
133

Dar kartą apie emocijas. Kadangi paskutiniu metu pradėjau savo emocijų stebėjimą, tai Daylio programėlė užaštrino šią temą. Žymi, žymi savo kasdienes būsenas/emocijas ir kaupi statistiką. Po truputi renki informaciją apie savo emocinį foną.

Emocinis intelektas

Sakyčiau socialinį intelektą mes turime neblogą. Etiketas, normos, bendruomeniškumas. Finansinį intelektą irgi: atlyginimai, santaupos, paskolos, pensijų kaupimas. Tarpasmeninis, muzikinis, loginis, kalbinis, tiek va jų dar radau internete. Na ir emocinis intelektas. Neapibrėžtumo pasaulis. Blemba koks sunkus perprasti. Ir blemba koks sunkus išbūti. Ne veltui tikriausiai senoliai sakydavo neduoti emocijoms valios. Nes tikras chaosas. Pasileido nuo grandinės ir labanakt vaikučiams. Sustabdo tuos arklius paskui tik darbas, veikla, alkoholis, neigimas, ezoterinės praktikos.

Kilo mintis, kad jei nuo pat mažų dienų būtų specialistai, kurie moko patirti emocijas, gal būtume labiau įgudę su šiuo reikalu. Tačiau, kadangi šie arkliai laukiniai ir nevaldomi, tai veikiausiai nelabai kas nori prie jų ir liestis. Apribojam ir pakankamai patogu.

Na bet aš bandau pabūti tarp tų nekontroliuojamų arklių. Kadangi sportuoju ištvermės sportą, deginu 1000 virš kalorijų per treniruotę. Keliu širdies ritmą iki 180 dūžių per minutę, tai turiu gan neblogą parengtį atlaikyti uraganams. Na dar įgijau nemažai informacijos kaip su tuo elgtis. Ką sužinojau?

Ką sužinojau?

Pastebėjau, kad mus ne vien tik išmokino nuneigti emocijas su “neverk”, “nerėk”, “nebijok”. Mes ir patys bijom savo emocijų. Šį atradimą padėjo padaryti landžiojimas po savo vaikystės prisiminimus ir stebint savo mažametę dukrą. Pastebėjau kaip vaikas dažnai išsigąsta savo pykčio. Kaip nusuka temas, kurios sukelia baimę. Kaip būna neprakalbinama gėdos atvejais.

Pastebėjau ir kitą aspektą, kaip nepatogu išreikšti savo emocijas. Kaip pavyzdys rėkimas gerai tarnauja pykčio ir baimės drenavimui. Tačiau gi rėkti viešoje erdvėje nedera. Verksmas gerai drenuoja liūdesį, bet apsibliaut viešoje erdvėje irgi šiaip sau. Tiesiog aplinka nepatogi. Arba sprendimo būdai ištransliuoti emocijas neadaptyvūs. Tai ką mes darom? Užlaikom, ignoruojam, nukreipiam dėmesį, pereinam į kitą būseną. Pavyzdžiui liūdna, tai bandom save pralinksmint. Pikta, bandom save “gydyti”, kad mes tolerantiški. Baisu – keičiam veiklą. Taigi emocinis intelektas turi rimtų kliūčių būti išmokstamas.

Kodėl prie emocijų nenorime liestis?

Prie gerų tai norime, su tuo viskas ok. Bet prie sudėtingų emocijų….. Va keli savaitės pavyzdžiai kodėl tai atgraso.

Nubundu ryte, gaunu nemalonią žinutę ir blemba, jaučiu kūnu tą nemalonų jausmą: nerimą susimaišiusi su liūdesiu, bejėgiškumu. Na ir kadangi esu pirmokas emociniame intelekte, tai kol susidėlioju kaip čia prabūti šioje situacijoje, užtrunka. Ir visą tą laiką jauti tą nemalonų jausmą. Nemalonių jausmų įprasta vengti. Tačiau jau pasimokiau, kad neigimas – ne išeitis. Arba ignoravimas ar keitimas irgi ne išeitis.

Kolega klausia: “Negi kitų pasisakymas apie tave tau veikia? Juk tu žinai koks esi? Ir taves netūrėtų veikti.” Tokia meta žinutė “nejausti”. Ir tikrai, geriau būtų nejausti. Tačiau ir aplinka mus formuoja. Formuoja mūsų požiūrį į save per aplinką. Tai, manyčiau”, kai sako, kad neturėtų būti svarbu ką kiti apie tave galvoja – naivu. Nes kai giria tai malonu ir priimam. O kai jau negiria, tai nesvarbu ir nepasiekia, ane?

Aplinkos poveikis

Tad jei veikia aplinka, greičiausiai reikia ugdyti virtuoziškumą kaip tas emocijas apdirbti. Nemalonu bus ir toliau, tik išmokti ir suprasti dalykai sklandžiau ir lengviau praeina. Greičiausiai neįzoliuosime saves taip, kad aplinka mūsų nepasiektų arba pasiektų tik malonūs dalykai. Todėl įdant groti darniai su aplinka reiks tobulintis būti įgudusiu emocijų dirigentu. Ką turiu omeny?

Kitas atvejis

Maunasi mano vaikas kelnes (jai 4.5 metų). Kelnės stringa, apima nervas, nes kantrybės vaikystėj mažokai. Kūnas signalizuoja, kad įtampą reikia išreikšti rėkimu na ir dar tėtės kaltinimu, kad nupirko blogas kelnes. Vaikui leidžiama apsispręsti dėtis šias arba rinktis kitas. Kadangi šios gražios, apsistojama ties jomis. Tačiau grožis nepadeda lengviau apsimaut ir įvyksta pakartotinė frustracija. Tėtis nerėkia, leidžia vaikui ieškoti sprendimų ir iš šono komentuoja situaciją, kad taip kelnės sunkiai užsimauna, todėl yra pikta. Padedama vaikui įsisavint kas ir kodėl ir kas per emocija. Nuo frustracijos užkyla įtampa ir atsiranda įtampos baimė, kurią sukelia nemalonūs pojūčiai kūne.

Kelnes apsimovėm

Kelnes apsimovėm. Ir jei palikti viską tiesiog taip, būtų nesuprasti ir neišbaigti jausmai. Pastebėjau, kad vaikas nesiorientuoja, kas čia atsitiko, kodėl taip užkilo garas. Tėtis savo ruožtu atjaučiančiai paaiškina, kad kelnės buvo nepatogios, sukėlė sunkumu apsirengti, todėl sunervavo. O kai susinervuojama, tai rėkiama. Kai stipriai susinervuojama, gali pasidaryti sunku ir baisu, kad sunku. Kai pasidaro baisu, norisi slėptis. Ir įsikibti į tėčio koją yra geras sprendimas. Vaikiškai paprastai suprantama, aišku. Suprantama kodėl tai įvyko, kokios emocijos įvyko, kaip elgiamasi įvykus tokioms emocijoms ir atsiranda raminantis žinojimas kas su manim darosi. Atėjus sekančiai situacijai jau nebebaisu vien nuo to fakto jog nesupranti kas vyksta ir nesi bejėgis kaip elgtis.

Kas būtų jei nebūtų mentoriaus?

Greičiausiai vaikas nepakeltų įtampos, jį išgasdintų nesuprantami pojūčiai jo kūne ir sekantį kartą šis procesas taptų nepageidaujamu. Norėtųsi naudoti metodą “nejausk”. Po visos šios stresinės situacijos vaikas nudrenavo apėmusias emocijas, pakartojo kodėl taip nutiko, apsikabino tėčio koją, pasakė, kad myli (išreiškė dėkingumą). Tėtis savo ruožtu draugiškai pasijuokė, paglostė galvą, pasakė, kad nors ir buvo sunku ir baisu, kelnes vis dėl to pavyko užsidėti. Tai vaikui teikia kompensaciją patirtam stresui ir ugdo vidinį įsitikinimą, jausmą, kad šie dalykai yra suvokiami, įveikiami ir saugūs, nepaisant kad buvo sunku. Ugdo įsitikinimą, kad galima kreiptis konsultacijos ir pagalbos ištikus bėdai. O šis įsitikinimas su laiku užauga viduje, kad galima kreiptis į save konsultacijos ištikus bėdai, nes pavyksta save sureguliuoti.

Išugdytas emocinis intelektas

Tad dedu vilčių, kad praktikuojant emocinį intelektą kol arkliukai dar maži ir ne tokie “nurauti” yra galimybė išmokti gyventi net siaučiant audrai. Ir dedu vilčių, kad vidinis emocinis fonas bus švelnesnio klimato. Nes prisijaukintos ir suprastos stichijos nejaus poreikio šėlti pilna amplitude ir dažnai. Tiesiog dirigento įgūdžiai leis chorui dainuoti darniau. Tai ir yra emocinis intelektas.

Kaip vertinate šį straipsnį?

Norėdami įvertinti, spustelėkite žvaigždę!

This Post Has One Comment

  1. Dainius

    Maždaug iki 30-ties metų neturėjau emocinio šleifo. Atėjo-3 sek pabuvo – išėjo. Iš esmės buvau nejautrus nei sau, nei kur ritasi šitas pasaulis. Buvau laimingas, kai Adomas rojuje. Kuo vyresnis dariausi, tuo jautrėjau. Dabar emocinis šleifas dėl bjaurios žinutės gali vilktis kelias dienas ir gadinti gražų orą.
    Reziumė – nejausti geriau 🙂

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu