Poreikis būti globojamu. Galingesnio autoriteto poreikis.

Poreikis būti globojamu. Galingesnio autoriteto poreikis.

views
26

Savo Facebook puslapyje aprašiau vieno vakaro susidariusią atmosferą tarp manęs, mano tėvo ir mano dukros. Pačiam buvo jautru, vos tramdžiau ašaras rašydamas. Iš skaitytojų reakcijų supratau, kad tai pažadina jautrias emocijas ne tik manyje. Todėl nutariau parašyti apie poreikį kažkada gyvenime jaustis globojamam, saugiam ir vedamam galingesnio autoriteto. Tik pradedu galvot apie tekstą ir ašaros kaupiasi akyse. Apsvarstysiu kodėl tai tokia jautri tema žmogui ir kodėl atsiranda poreikis.

Įsijausti į vaiką

Kad geriau išplėtot ir pajaustį temą, emociškai, empatiškai ir vizualiai bandysiu įsijausti į vaikišką pasaulį. Auginu penkiametę dukrą, tai turiu gyvą pavyzdį kasdienybėje. Neabejotinai ta transcendencija bus įtakota mano vaikystės patirčių, nors prisiminimai daugiausiai virtę abstrakcijomis dėl senaties termino. Taip pat transcendenciją įtakos mano suaugusiojo visuma. Bet susimažindamas save iki dukros mentaliteto ir į pagalbą pasikviesdamas savo vidinį vaiką, kūnu pajaučiu tokias asociacijas:

Ar galiu kliautis tavo galiomis, kol pats tokių jaučiu, kad neturiu? Matau tavo didelį veidą, tavo rankų dydį, girdžiu tavo gilų balsą ir man kyla klausimas ar tai mano sąjungininkė geroji jėga? Aš noriu žinoti ar man joje yra vietos įsirangyti. Ar galėsiu tavyje susisukti į kamuoliuką, jaustis šiltai, pavalgęs ir užsiklojęs? Ar tavo didelės rankos gali mane paimti į delną ir perkelti į ten kur minkšta? Noriu į tave įsikniaubti, gauti tavo kūno šilumos, kvapo ir paguodos. Noriu, kad savo dideliais delnais man glostytum nugarytę ir galvą. Noriu, kad mano galva paskęstų tavo delne ir tavo rankų pirštai liestų mano ausytes ir kaklą glostydami. Noriu tokio jausmo, kurį patiriu žaisdamas, kai domiuosi, o tu man pasakoji. Noriu tos magijos kai tu man rodai pasaulį”.

Simonology transcendencija

Kodėl tai jautru?

Suaugus, manau, jautrumas šiai temai – proporcingas visos kontrolės prisiėmimui sau ir kliovimosi tik savimi. Kodėl atsiranda toks proporcingumas? Manyčiau todėl, kad tai neišvengiamas žmogaus raidos etapas. Kad psichika ir fiziologija įgyvendintų savo pilnatvišką vystymąsi, pradžioje gyvenimo ji turi gauti tokią patyriminę porciją. Saugios, globojančios esybės porciją. Manyčiau, ta porcija nukrauna neįgalumo, kol esi vaikas, apkrovą ir skiria visą dėmesį pilnavertiškam vystymuisi. Vystymuisi be neįveikiamų traumų, deficito.

Suaugę žmonės, gavę pakankamą dozę tokio patyrimo, viduje turėtų jausti šilto minkšto kvapnaus dekučio jausmą. Žmonės, kurie patyrė tokio jausmo deficitą, nepilnavertiškai išvystė būtinasias emocines funkcijas, jaučia graudulį. Turėtų jausti. Ilgesingą graudulį sakyčiau. Suaugę jie gali plačiau įprasminti ir sau paaiškinti šį pojutį. Tas žinojimas ir suvokimas sukuria ilgesį to, kame buvo deficitas. Negautas elementas – nepasiekiamas elementas. Elementas, kuris lyg ir priklauso, bet neaišku kodėl jis negautas. Vizualizuokite situaciją, kai tarkim darželyje po kalėdinio karnavalo dalina saldainius, o jūs karnavalinis zuikutis to negaunate. Kaip jaučiatės būdamas vaikas tokioje situacijoje, kai dėl kažkokios priežasties jus išskyrė iš sąrašo ir nedavė?

Kaip užauga žmonės deficite

Tokie žmonės dažniausiai, kaip minėjau, užauga besikliaujantys savimi. Jie nebūtinai gali būti egoistais, bet savęs rupybą jie palieka tik sau. Neužsibaigia psichikai reikalingas procesas išmokti priimti iš kito. Kodėl? Na, todėl, manyčiau, kad žmonija kariavo, konkuravo, išgyveno ir susiformavo supratimas, kad švelnūs jausmai, tai tik silpnumas, pažeidžiamumas. Silpnumas, kuris nesukurs reikiamų savybių išgyvenimui. Visi mes buvome grūdinami, kad nebūtume silpni ir išlepę. Arba gaudavom priešingą rupybą. Prarasdavome teisę rūpintis savimi, nes tėvai, patyrę minkštumo deficitą, jo poreikį suprojektavo į vaikus. Bet kalbant apie tuos, kurie patyrė deficitą, jie neužbaigė reikiamos programos.

Gyvenime stichiškai nutinka įvairių nutikimų, kurie stichiškai mus nuneša ir į situacijas, kurios susišaukia su nepatenkintu aukštesnės jėgos rūpesčio poreikiu. Mes tiek bėgome nuo nepatenkinto poreikio, kūrėme tokią galią, kad neliūdėti ir deficitas proporcingai augo tokiais pat mąstais jog nebūtų disbalanso. Todėl papuolus į situacijas, kur deficitas susišaukia su situacija, mūsų kūnas patiria bejėgiškumą, kurį turėjo jausti atitinkamame raidos etape. O dabar jis tai milžiniškai išaugęs!

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(0)
  • 🤮(1)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts