Gera nuotaika. Iš kur ji atsiranda?

Gera nuotaika. Iš kur ji atsiranda?

views
54

Dažnai girdžiu jog susidaro įspūdis, kad psichologija, tai tik problemų sprendimas. Ir suprantu, kodėl toks įspūdis gali susidaryti. Kaip mano psichoterapeutė pasakė, girdisi tos emocijos, kurios garsiausiai rėkia. Šiandien pas mane nerėkia. Ir bendrą emocinį foną užvaldė gera nuotaika. Nors atrodo, kad tokioje būsenoje nėra ką įžvelgti, tereikia džiaugtis, bet…. Ir džiaugtis bei mėgautis mokėti reikia.

Gera nuotaika

Taigi, gera nuotaika. Nubundu ryte, kaip dažniausiai vos tik atmerkus akis pradeda suktis, kaip vabalų spečius, įvairios nerimo mintys. Kaip bus šiandien? Ar tas padaryta? Ar pavyks tą padaryti? Kiek reikalų. Nespėsiu. Nenoriu tiek. Ir t.t. Būna iš to išsivysto ir didesnis nerimas ir stresas. Tada sakoma, kad ne ta koja išlipi iš lovos. Tačiau šiandien kiek kitaip.

Kas kitaip?

Tas nerimo spiečius gal tik brozdina, bet labai neužkabina. Kad vaizdžiai suprast, šiandien aš kaip meška, vagianti medų iš avilio, bet medaus saldumas užgožia bičių įgėlimus.

Iškart mintis, o kas kitaip su šiuo rytu? Iš kur ta saugi ir savimi patenkinta būsena? Pažiūriu pro langą iš lovos, ten šviečia saulė, mėlynas dangus. Tikriausiai dėl gero oro. Pasijuokiu, nes kol budinausi nemačiau koks oras. Bet tikriausiai ir dėl gero oro, šviesos, kuri sklido į kambarį. Jei visad būtų saulėta, visad ir būtume linksmi. Kažin.

Kaip atsiranda gera nuotaika?

Mano atveju, mėgstančio stebėti ir analizuoti žmogaus, tai atėjo iš pastarųjų dienų įvykių. Iš kur tas saugumas? Iš kur tas jausmas, kad viskas susitvarkys? Jausmas, kad išsispręsiu. Jausmas, kad viskas bus gerai.

Suku praeitos savaitės filmą atgal. Pradedu nuo vakar. O vakar iki vėlumos vaikščiojau po kambarį spręsdamas darbinius klausimus, ieškodamas atsakymų kodėl, kaip padaryti, kaip išsigelbėti. Ir psisiminiau, kad visų paieškų pabaigoje nurimau, suradau priežastį. Tai veikiausiai užsifiksavo kaip supratimas jog galiu issispręsti.

Suku filmą atgal toliau

Žiūriu, kad savaitės eigoje sprendžiau santykių klausimus ir buvo apsėdę pasimistiškos, sunkios mintys. Bet reziumė, kad sugebėjau tą reikalą išsispręst taip, kad kilo tokia mintis: “Toks dabar požiūris ir ateities matymas, ir žinau kodėl. Bet tai nebūtinai nulemta ateitis, daug kartų liudijau kaip situacija keitėsi. Gyvenam, žiūrim kas bus”.

Tikriausiai pradeda manyje įsikeroti tas saugumo jausmas, kurį jau kelintus metus auginu. Na ir va, dar vienas žirnis į mano pozityviasias svarstykles. Jau du veiksniai lemiantys bendrą emocinį foną.

Trečias aspektas

Dažnai po atostogų man būna dienos aklimatizacija į kasdienybę. Atostogauju aš kaip laukinis, kur viskas paprasta. Eini, valgai, miegi, kakoji 😀 Ir taip bastausi tai po miškus, tai po kalnus, tai po upes su baidarėm. Paskui būna emocinis šokas sugrįžti į savo kasdienybės raizgalynę.

Tai ir po savaitgalio valkatavimų Labanoro girioje su “kalnais ir miškais” valkatūzu Andriumi. Buvo ta pati aklimatizacija. Aklimatizacijos metu kilo mintys koks yra sudėtingas mano gyvenimas. Iškilo dvejonės ar man į naudą tos psichologijos, jų praktikos, gyvenimo būdas. Bet į naudą. Galiu sau leisti nardyti klaidžiose psichologinėse pelkėse, tik reikia vėl apsipratinti po buko protui valkatavimo. Logiškai supratau, kad tai aklimatizacijos būsena. Praveikiau ir pradirbau atėjusias emocijas ir mintis ir vėl aš pasiruošęs priimti sudėtingą gyvenimą.

Trys žirniai į pozityvo svarstykles

Taigi, trys mano laimėjimai sukūrė saugų emocinį foną. Dar kartą pasitvirtinau, kad emocinis fonas yra vidinis fonas. Ne kažkokios apvaizdos, ne dievo malonė, ne oro sąlygos, bet visi nutinkantys įvykiai ir taip kaip juos pavyksta išspręsti, nulemia laikiną emocinį foną. Jei laimi dažniau, nors ir būna sunku, bendras gyvenimo emocinis fonas greičiausiai būna saugesnis. Todėl vis papildau savo įsitikinimą sėkmingais laikotarpiais, kad ne sunkumai grūdina žmogų, kaip įprasta manyti. Maždaug išmesk save iš komforto zonos.

Nuo pat vaikystės galvodavau, kad sunkios sąlygos, muštynės, koviniai sportai, įtampa mane grūdina. Bet vis keista man būdavo kaip kai kurie vaikai, mamyčiukai, taip juos tada vadinau, be didesnių aukų pasiekia tai ką aš su aukom pasiekiu. Jie veikdavo su vidinio saugumo jausmu. Nereikdavo saves taip kraštutiniškai plėšyti.

Kas buvo dar?

O buvo tų tokių gaivališkų minčių ir įsitikinimų. Toikių kaip. “Po potvynio ateina atoslūgis, toks gyvenimo ritmas”. Reiktų suprast, kad po laimės ateina nelaimė, kad išlaikyti gyvenimo balansą. Ir dažnai besidžiaugdami laukiame tos artėjančios nelaimės, nu nes taip turi būti pagal gyvenimo dėsnius. Kai kurie žmonės net renkasi palaikyti vienodą nuotaiką, kad ji nesvyruotų. Ir šiandien visą dieną ant kairio peties zyzia tas įkyrus įsitikinimas, kad va dabar džiaugiesi, bet už tai turėsi sumokėti. Daug esu tokių posakių girdėjęs, asimiliavęs sau. “Nesidžiauk radęs, neverk pametęs”. “Laimė mėgstą tylą”. Nes jei garsiai rėksi, tai atseit ją kažkas pavogs. Daug panašių įsitikinimų gyvena mūsų galvose. Tai maniškiai tokie šiandien kaip Jupiterio asteroidų žiedas vis bando prakirsti mano saugią atmosferą. Todėl sakau, džiaugtis irgi reikia mokėti 😀

Reziume

Nors įkyrios, laimę puolančios mintys gyvena manyje, bet matyt dopaminas ir seratoninas taip šiandien užpylė smegenis, kad tos mintys neprasimuša iki branduolio. Ir žinoma, veikia mano žinojimas, per laiką įgytas žinojimas ir jausminis suvokimas, kad būsenos keičiasi. Jas įtakoja daugelis veiksnių. Ir jei tik laimę traktuoji kaip priimtiną būseną, o pyktį, liūdesį, gėdą, kaltę, pasibjaurėjimą, baimę kaip nepageidaujamas būsenas….. Tai jo, pasibaigus laimei, potvyniui, ateis viena, kažkuri iš šių “nepageidaujamų” būsenų.

Aš šias būsenas pervardinau į sudėtingas, nes džiaugtis nėra taip sunku, nėra to krūvio. Ir šią mintį manyje pasėjo mano dėstytoja A. Diržytė. Sudėtingos emocijos, būsenos – geras pavadinimas. Ir su tokiu įsisavintu pavadinimu “atoslūgiai” ne taip su įtampa laukiami. Nes po laimės gali ateiti baimė, gali ateiti pyktis, gali ateiti gėda ir t.t. Bet ne viena, viską apimanti BLOGIO būsena.

Tad šiandien skęstu biocheminių smegenų narkotikų jūroje, klausau Patrice Rushen – To Each His Own ritmą ir išgyvenu saugumo ir laimės būseną. Velniai žino ką atneš gyvenimas rytoj, o gal net neužilgo!

Kaip vertinate šį straipsnį?

Norėdami įvertinti, spustelėkite žvaigždę!

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu