Gyvenimas pasroviui. Kontrolė. Saugumas. Pasitikėjimas.

Gyvenimas pasroviui. Kontrolė. Saugumas. Pasitikėjimas.

views
17

Šiandien prisiėjo susidurti su dilema ar leisti viskam tekėti sava vaga ar bandyti inicijuoti pokyčius?

Kada tas tinkamas laikas veikti? Kada tinkamas laikas pasileisti pasroviui?

Ką žinome ir mokame apie “pasroviui”?

Na aš asmeniškai žinau nemažai frazių: “viskas susitvarkys savaime”; “leisk tekėti sava vaga”, “likimas viską sudėlios į savas vėžias”; “bus kaip turi būti”…. Man kaip kontrolės manijakui, tai “frazės idiotai”, “frazės baubai”. Net pagalvoju, kad jau leidau viskam vykti savaime, tai prisivyko nesąmonių. Turiu tam svarių argumentų ir pavyzdžių. Tada kyla mintis, kad šis įgūdis plaukti pasroviui nepakankamai įvaldytas ir vėl imuosi priemonių, kad jį sužiūrėti, pažinti. Tai bedarydamas prisiimu atsakomybių į savo rankas. Atsakomybių sukontroliuoti procesus. Ir tuomet kai galva nebepaveža norisi paleisti viską pasroviui. Tada atsiranda poilsinės frazės kaip “pasaulis per dieną nesugrius”.

Kodėl neleidžiame plaukti pasroviui?

Yra toks dalykas kaip atsakomybė. Yra ir kitas dalykas kaip rūpinimasis savimi. Yra ir nepasitikėjimas, nesaugumas, nudeginusios patirtys. Iš viso to yra atsiradę ir įsitikinimai bei gauti patarimai, kurie gyvi mūsų galvose. Patarimai kaip: “atleisi vadeles ir pamatysi kaip viskas nusivažiuos”; “tu privalai prisiimti atsakomybę”; “negali leisti kitiems kontroliuoti savo gyvenimo”, “tie kas nieko nedaro, nieko ir neturi” ir t.t. Tie patarimai tampa mūsų įsitikinimais. Iš patirčių taip pat susiformuojame savo nuosavų įsitikinimų: “nesužiūrėjau ir pridarė nesąmonių”; “buvau apleidęs savo gyvenimą”; “per daug pasitikėjau kitais ir buvau naivus”; “leidau kitiems per daug kištis į mano gyvenimą”; “elgiausi neatsakingai”…… Ir kaip tuomet leistis pasroviui?

Ir kaip tuomet leistis pasroviui?

Arba reikia gerai išmokti šio meno. Arba reikia neturėti lūkesčių. Arba reikia gyventi šia diena. Na kažkas tokio. Panašu, kad plaukti pasroviui reikia arba tikėti pasaulio gėriu arba padaryti save nepažeidžiamu, kad plaukiant neskaudėtų apsidaužius į akmenis. Na arba tiesiog būti kvailiu, kad leistis į tokią avantiūrą. Yra kitokių sprendimų?

Kaip galima kitaip?

Veikiausiai vėl teks remontuoti variklį per duslintuvą ir tikėtis, kad pavyks, nes aiškių gairių nėra, garantuotų sekmės formulių nėra. Na ir ką galime pakeisti? Pripažinimas, situacijos pripažinimas yra pradžia. Šitą galime pabandyti padaryti. Pasakyti sau: “taip, aš nepasitikiu, nenoriu, bijau, man nesaugu plaukti pasroviui”. Ir kas iš to? Mes įsivardiname kaip mus veikia neapibrėžtumas. Jis mums kelia nepasitikėjimą, nerimą, o gal net baimę. Na ir kas iš to? Na kadangi esame kontrolės pasekėjai, galime apsibrėžti neapibrėžtumą. Net alkoholikams ir narkomanams iškart nenutraukia tiekimo, duoda jiems pakaitalus, kad psichika nestresuotų. Taigi ir mes galime apsibrėžti.

Ką apsibrėžiame?

O apsibrėžiame jausmus, kuriuos mums sukelia neapibrėžtumas: baimė, nepasitikėjimas, nerimas. Ką galime iš to sužinoti? Galime tiksliau suprasti kas sukelia tą baimę: įvykiai, pasikartojantys įvykiai, konkretūs įsitikinimai, patarimai, patirtys. Tuomet galime dabartinėje situacijoje pervertinti anksčiau paminėtus dalykus. Pažiūrėti kiek jie aktualūs dabar. Neaktualius paleisti į laikinas atostogas. Ir kas iš to gaunasi. Iš to ir gaunasi variklio remontas per duslintuvą. Mes apdirbame praeitį su viltimi įtakoti pokyčius dabartyje. Gal pavyks. Gal pavyks kažkur atleisti vadeles ir paplaukti pasroviui bent jau kurį laiką.

Kodėl kai kuriems žmonėms geriau sekasi nekontroliuoti?

Kontrolės poreikis atsiranda kai aplinka nepatenkina mūsų poreikių. O jei aplinka mus patenkina, mes tuo ir tenkinamės. Kontrolės poreikis gali pradėti augti nuo mūsų veiksmų. Tam tinka geras anekdotas apie žvejybą:

” Ateina vyras į žvejybos parduotuvę nusipirkt meškerės. Paklausia konsultanto kuri yra geriausia. Pasiima meškerę. Tuomet konsultantas sako, kad prie geros meškerės gerai žvejybai pravartu įsigyti gerą ritę. Įsigyją ritę. Gerai ritei reikia ir gero valo. O jei įsigijo geros įrangos reikia ir pagauti kažką. O norint pagauti reikia gerų pašarų. Na jei jau apsirūpino gera įranga ir gerais pašarais reikia ir geros vietos. O gera vieta pasiekiama tik su valtimi. Valčiai reikia gero variklio ir priekabos. Kad patempti priekabą, reikia džipo.”

Na tikiuosi mintį supratote kaip gali nutikti įmantis kontrolės.

Tai kodėl kitiems nereikia taip sudėtingai?

Kažkada man mano psichoterapeutė pasakė, kad gyvenimo startas ir eiga ne visiems vienoda. Vieni gimsta jau su valtimi ir džipu. Kiti gimsta prie geros žvejybinės vietos. Kitiems pasiseke labiau pasitikėti aplinka, žmonėmis ir jie išsiugdė saugumo jausmą, kuris nedingsta net atsitikus nesėkmei. Kiti patyrę daug nesaugumo, neapibrėžtumo reaguoja jautriau ir nesekmė labiau išmuša iš vėžių. Ir saugumo jausmas dažniausiai deda į kojas. Todėl jie įmasi veiksmų tam užkirsti kelią.

Tai va, susiklosčius tokioms aplinkybėms prisieina auginti tai, ką matome kituose, kas veikia. Bet galime ir neauginti. Galbūt mūsų fiziniai duomenys geresni, storesnės kraujagyslių sienelės. Širdies raumuo stipresnis. Skrandis, kaip Arvydas Sabonis sakė, virškina geležį ir akmenis. Žodžiu pagal poreikį.

Papildomai

Beje, atradau gerą straipsnį apie hiperkontrolę ir man patiko frazė: “Perdėta kontrolė – bejėgiškumo kompensacija.” Paskaitykit.

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(0)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu