Važiuoju autobusiuku Ekvadore į džiungles ir mąstau, kad praėjo noras rašyti. Praėjo noras dalintis psichologinėmis įžvalgomis. Kodėl? Nes, manau, kad sociumui, tai neaktuali tema. Sociumo fokusas kitur. Prieš 3 metus pradėjęs aprašinėti kaip veikia žmogaus galva, maniau perduodantis aktualią info, kuri praverstų kasdienybėje. Juk ne kiekvienas, gali, supranta, turi laiko, nori, nebijo susidurti akistata su nepažiniąja savo dalimi. Kol rašiau sarkastiškai, ironiškai, patraukliomis temomis, kurias galima lengvai rasti Delfyje, 15 min., skaitomumas buvo vidutiniškas. Santykiai, seksas, bendravimas, pažintys – temos, kuriomis galima rašyti nuolatos. Tai tarsi kaip pagrindinis patiekalas ant stalo, be kurio pietūs nesigauna.

Saviugdos tema buvo mano antrasis etapas. Tačiau tai jau mažesnė dalis skaitytojų. Įdomu, kol nereikalauja pastangų. Smagu apie save galvoti, kaip apie sąmoningą ir intelektualią personą. Tiek ir užtenka, galvoti! Vėliau sekė straipsniai apie emocinį intelektą ir jo lavinimą. Skaitytojų auditorija sumažėjo per pusę, kadangi vyriškoji lytis mažai domisi šia sfera. Facebook statistika parodė, kad 95% skaitytojų yra moterys. Tai socialinė stigma jog emocijų pasaulis yra moteriška tema. Einant toliau ir pradėjus rašyti apie sudėtingas emocijas: baimę, liūdesį auditorija susitraukė iki minimumo. Mano Facebook, Instagram stebėjimai parodė, kad tiek moterų, tiek vyrų fokusas nukreiptas į malonumus: sėkmės isrorijos, prabanga, grožis, linksmybės, komfortas, maistas, jausmingi santykiai, seksualumas, mada, išminties citatos, motyvavimas, juokeliai, herojiški žygdarbiai ir kelionės yra tas fokusas, kuriame sociumas linkęs egzistuoti. Kol sociumas ne šioje terpėje, tol jis tarsi negyvena. Nebent pasiūloma stebuklinga kokio guru įdėja, kaip per kančias patekti į Edeno sodus. Tuomet ryžtamasi vardan to pakentėti. Visa kita yra paliekama už kadro: gyvenimo sunkumai, sutrikimai, išgyvenimai, kančia, diskomfortas. Stengiamasi išvengti šių sferų ir uždaryti jas tamsiame pasąmonės sandėliuke. Tad likusi auditorija, kurie skaito yra tie “nelaimėliai”, kuriems nepavyko negandų sutalpinti sandėliuke ir demonai lenda į gyvenimą. Tokie žmonės lieka už sociumo kadro su savo temomis ir įdomūs jie tik tada, kai grįžta į aktualių temų sferą. Kartas nuo karto “nelaimėlių” gretos pasipildo. Tuomet jie skaito, dirba tuo klausimu ir ieško išeities, kad galėtų grįžti į Edeną. Bet gyvendami sunkųjį periodą jie negyvena, nes gyvenimas užsiskaito tik Edene, kurio gaires nurodo Instagramas, Facebook, Tik Tok.

Mano įžvalgos ir straipsniai pastaruoju metu yra už Edeno ribų, kuriame “nėra” gyvenimo. Tai laikoma tik laikina stotele. Gaila, kad sociumas pabuvęs už gyvenimo ribų į Edeną neišsineša jokių įgytų žinių. Jos sociumui nėra prasmingos ir stengiamasi vėl ir vėl versti naują gyvenimo lapą. Aš taip pat esu šio būto gyvenimo būdo reabilituota auka, kuri tikėjosi, kad nuo šiol viskas bus gerai, kad pagaliau gyvenimas susitvarkė. Paskutiniu metu renkuosi vis didesnę gyvenimo dalį gyventi už Edeno ribų. Renkuosi gyventi visą gyvenimą, kuris į mane ateina. O rašymas apie gyvenimą už ribos darosi nebe prasmingas, nes sociumo jis tiesiog neužskaitomas. Rašyti apie tai kaip kurti Edeną irgi neįdomu, nes žmogus kol gyvena, gyvena žemėje ir tik kartas nuo karto gyvenimas susiklosto kaip Edenas. Dėl šios priežasties rašau retai, nes tekstai prasmingi būna tik man ir tiems “nelaimėliams”, kurie karts nuo karto iškrenta už borto.