Heraklis Nr. 4

Heraklis Nr. 4

views
17

Skaitau knygą, Heraklis Nr. 4.

Brolis vieną dieną parašė žinutę ir pasakė, kad skaito knygą apie mane. Pasakė kas tai per knyga. Prisimenu, kad buvo smalsu paskaityt apie jautrios sielos baxūrą.

Knyga

Skaitau knygą, ir jaučiu kaip rezonuoja daug dalykų. Gabalais iškyla prisiminimai. Tiksliau, kaip būdinga žmogaus psichikai, pirmiau ateina tas nepaaiškinamas jausmas, paskui padriki prisiminimai. Dabar dienomis apėmęs tas slogus jausmas. Skaitydamas vis aiškiau suprantu kas būna, kai užlaikai savyje, nes nemoki perdirbti ir ištransliuoti. Iki 32-jų metų man vis nesigaudavo. Bet dabar nebesijaučiu bejėgis. Nors ir sunku, bet galvoje sukasi išmokti mechanizmai, kurie padarys savo darbą. Turėsiu darbo su surezonavusiu jausmu, bet neturiu priežasties manyti jog jo neišsispręsiu. Mintyse dėlioju, kad reikės padaryti tą, reikės padaryti aną, dažniausiai rezultatas gaunasi toks, mano būsena yra tokia dėl to ir t.t. Taigi užlaikymas savyje.

Užlaikymas

Užlaikymas turi kažką panašaus kaip sniego gniūžtės efektą. Kuo anksčiau užlaikėme ir kuo ilgiau gyvename, tuo labiau lenkiasi kupra. Tuo labiau slopsta vaikiškas gyvumas ir tuo labiau dominuoja mintis koks gyvenimas yra sunkus. Ir jei gniūžtė labai didelė, tai susidaro įspūdis, kad mūsų gerovė priklauso nuo kažkokios tai malonės, apvaizdos.

Kaip tai nutinka?

Heraklis Nr. 4 knyga tai puikiai chronologiškai įvardina. Dažniausiai vaikystėje, ir nebūtinai, patiriami kažkokie traumuojantys įvykiai. Vaikai geriausiai įvaldo kelis sunkumo įveikos būdus: neigimas, ignoravimas, išstūmimas, fantazijos (Heraklis pusdievis). Tačiau užspazmuotas patyrimas, neištransliuojamas į išorę sėdi viduje. Sėdi viduje ir iškreipia suvokimą, įtakoja jį pagal save. Ir psichologinės gynybos, pavadinkime jas neadaptyviomis, (kurios kaip kakutį pridengt lapu ir tikėtis jog nesmirdės) nepadaro savo darbo, kad susinormalizuotų vidinė gerovė.

Nemokėjimas išreikšti, neturėjimas kam išsipasakoti, kas supratingai išklausys, didina sniego gniūžtės spaudimą. O mes visokiais būdais vis blaškomės ir bandom išsisukti.

Kokie būdai?

Be psichologinių gynybų, paaugę metamės ten, kur laikinai randame atvangą nuo nuolat persekiojančio mumyse tūnančio priešo. Dažnai girdžiu vadinant “vidiniais demonais”. Neriame į veiklas, stipriname savo pajėgumus, kelionės, alkoholis, linksmybės, verslas, darbas, kūryba. Esame vienu žingsniu priekyje, bet ir priešas tik vienu žingsniu atgal. Tik pailstame, nurimstame ir jis mus kaip mat prisiveja. Tai vadiname akistata su savimi. Tikriausiai visiems yra tekę matyti siaubo filmų, kaip nelaboji dvasia persekioja ir kažkas vienas ryžtasi suprasti kodėl. Ir pabaigoje išsiaiškiname, jog dvasia norėjo būti suprasta, išgirsta ir tada nurimsta. Aš per savo nardymus po praeitį ir per susidūrimus su baime išsiaiškinau, kad dvasių baimė, man asmeniškai – yra kaltės jausmas. Mane persekiodavo naktimis tie, prieš kuriuos aš buvau prasikaltęs. Nepaisant to ar tai buvo pelnyta kaltė ar ne. Tai galėjo būti tiesiog nepaklūsimas autoritetui. Košmarai = prasikaltimas kažkam.

Žingsniu priekyje

O jeigu mus persekiojantis priešas yra visai ne priešas? O jei tai tiesiog trauma, kuri mus gąsdina, nes mes nežinome kaip su ja tvarkytis? Ji mums atrodo kaip siaubūnas. Jai skauda, mums skauda, nes tai mūsų dalis. O kodėl bėgame? Taip, kodėl bėgame? Bėgame todėl, jog esame emociškai neraštingi. Nežinome ką daryt. Greičiausiai dar būnant vaikais mus taip išgąsdino bejėgiškumas, jog užsikūrė vidinė įveikos programa bėgti. Nors bėgimu to nepavadintume. Juk stipriname save fiziškai, materialiai, praturtiname savo pasaulėžiūrą keliaudami, šviesdamiesi. Tai neatrodo kaip bėgimas. Nors žinoma nereikia į tai žiūrėti vienpusiškai. Tokie veiksmai gali būti ir tiesiog augimas. Viduje gali būti viskas tvarkoje.

Trukdo išsilaisvinti

Nors ir nusprendžiam susidurti į akistatą, bet su savo galiomis vėl pralošiame. Egzistuoja barjerai kurių neperlipame. Tai įprotis meluoti sau, nenuoširdumas, neatvirumas. Tai buvo mano barjerai. Bet kažkokiu būdu nutariau leisti sau atidaryti šliuzus. Prisipažinti visas savo nuodėmes, atraudonuoti, atkentėti net ir viešai. Atvirai leisti įvardinti visas savo būsenas, ne tik “normaliai” ar “gerai”. Kai manęs paklausdavo kaip sekasi, kaip gyvenu, sugalvojau pasakyti kaip šiuo momentu jaučiuosi. Galėdavau jaustis šūdinai. Taip ir pasakydavau. Galėdavau jaustis nepopuliariai liūdnas, taip ir pasakydavau. Na jaustis piktu negėda. Nebent tarp super intelektualų, kurių niekas neima, nes jie ant tiek protingai į viską žiūri. Bet aš marozas, man po**ui ant intelektualų. Viena dama iš Psi akademijos mus su Freud’u apibūdino taip, kad geresnės frazės turbūt nesurasiu: “Išsilavinę chuliganai”

Ir svarbiausia nemeluodavau sau. Nesakau, buvo pagundų, bet aš esu savo šventovė, šūdo joje nemalu. Gėda, tai gėda. Bijau, tai bijau. Apsikvailinau, tai apsikvailinau. Mano šventovė mane visad palaiko. Būna, įsimeta į ją kritikos baubai, bet mano šventovė mane supratingai palaiko. Jokio melo sau ir stengiesi kiek gali.

Heraklis Nr. 4

Kažkaip dedu vilčių, kad ir Heraklis pervirškins savo praeitį ir atstatys balansą savo šventovėje. Nesakau, kad nuo to laiko po šventovę pradės skraidyti rožiniai vienaragiai ir glamūriniai Prada drugeliai, bet žinios ir įgūdžiai turėtų padėti priimti ir suvokti gyvenimą ne taip skausmingai. Tai lyg pirmoji pagalba sau. Visi mes mokėmės pirmosios medicininės/fizinės pagalbos. Derėtų instaliuoti į savo galvą ir pirmąją emocinę pagalbą. Savipagalbą. Juk ji padės išbūti kol surasime profesionalią pagalbą kai jos reikės.

https://simonology.blog/emocine-higiena/
Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(0)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu