– Daktare, kaip aš nepernešu dramatizuojančių ir trydaliojančių žmonių, kurie negali savęs suimti į rankas! Prisimasto bl**t visokių nesąmonių, apkrauna kitus žmones. Ir taip gyvenime yra ką veikti, o čia dar kažkieno nesąmones klausyt!
– Dirgina jus šitas jausmas?
– Jo!
– Ši savybė jums yra nepatraukli? Galbūt kelia panieką?
– O tai ką jums nekelia? Ai, nu jūs gi psichoterapeutas, jūs viską priimate 🤦‍♂️
– O jūs negalite to priimti? Jums dėl kažko nepatogu tai priimti?
– Mane tai nervina 😡
– Jums bepasakojant man kyla įtampa. Jūs irgi ją jaučiate šiuo metu?
– Daktare jūs mane nervinate!!!!!
– Jūs prarandate kontrolę? Jums baisu prarasti kontrolę?
Tyla 😷
– Leiskite aš jums nupiešiu vaizdą iš savo asmeninių resursų kaip aš įsivaizduoju jus praradus kontrolę.
” Mane kausto baimė, stingdo rankas, akys bėgioja nerimastingai, spaudžia galvą, sunkiau kvėpuoti degina ir spaudžia krūtinę. Po kūną vaikšto diegliai. Man neramu, lyg ir verkčiau iš bejėgiškumo, bet dar ne. Aš save keikiu už tai, kad esu toks “tryda”, bandau save suimti į rankas. Ir tuo pačiu man norisi globos. Globa ji mane nuramintų. Koks malonu jausmas pagalvojus, kad globa mane nuramintų ☺️ Bet netrukus vėl ateina mintis, kad aš per daug atsipalaidavau, vėl kausto nerimas, vėl sunku 😥 Aš bijau! Kodėl? Nes jaučiuosi vaikiškai, pažeidžiamas. Dingo mano galios, aš pakankamai stipriai nerimauju, bet kažkodėl nenoriu sugrįžti į savo susikurtą tvirtumą.”
– Daktare, aš tuoj apsiverksiu, mane apima minkšti jausmai….
– Gal tuomet pabūkime šiuo metu pažeidžiami?
– Jūs manote, kad tai man kažką duos? Ka?
–  Aš nežinau ką tai duoda, bet man susidaro įspūdis, kad mums to dabar reikia. Tai gal pabūkime pažeidžiami? Mes čia šiame kambaryje tik dviese. Čia patogi sofa, tylu, ramu. Girdite kaip tyliai veikia šaldytuvas? Už lango važiuoja mašinos, girdisi jų padangų šniokštimas. Lauke už lango pilkai mėlynas dangus. Cypsi kažkoks paukštis. Man asmeniškai oras tapo šaltesnis, kurį įtraukiu į plaučius. Jaučiuosi apsnūdęs. Jaučiu lengvą susijaudinimą plaučiuose. Norėčiau pasijuokti per ašaras. Tai būtų taip smagu! O paskui ir paverkti ir pasedėti tyliai. Tyla ir ramybė mane globoja……..