– Daktare, jus praeitame seanse mane pastatėte į būseną kur aš pasiklioviau jumis, buvau neatsargus, man galėjo kažkas nutikti. Kaip jūs taip galėjote!? Aš maniau mes dirbame, kad man būtų geriau, o ne dar neramiau!!?? Ar jūs suvokiat, kad aš tuo metu buvau visiškai pažeidžiamas?

– O kas jums galėjo nutikti mano kambaryje, kai mes buvome tik dviese? Kas galėjo jums kelti pavojų?

– Na kad ir jūs!!! Aš jūsų ketinimų nežinau! Aš buvau visiškai jūsų malonėje, koks siaubas!!!

– Tikrai….. koks didelis tas siaubas Kokio jis dydžio? Kaip manote? Didelis kaip kalnas? Jūs estae mažas to siaubo akivaizdoje?

– Aš tuoj apsiverksiu!!

– Jums reikia paverkti, kad galėtumėt išreikšti tą siaubą?

– Daktare, jūs visiškai abejingas mano siaubui

– Kodėl taip sakote?

– Nes jūs nebijote.

– Taip aš šito nebijau, bet matau, kad jūs bijote. Bijokite, bijokite toliau! Tęskite, to nori jūsų esybė!

– Jūs taikote man atvirkštinę psichologiją?!!

– Ne, neturiu tokio tikslo. Aš norėjau jus padrąsinti leisti sau bijoti.

– Dabar nebenoriu, užsidarė tas jausmas.

– O gaila! Buvo puikios aplinkybės tam.

– Nesuprantu

– Man atrodo jūsų vidinė būsena čia jaučiasi saugiai ir susiklostė puikios aplinkybės saugiai pabijoti. Gaila…… buvo puiki proga, net apmaudu