– Daktare, aš vis galvoju apie jus. Jūs man atrodote toks saugus, ramus, išmintingas. Jei aš tapčiau toks kaip jūs, aš nebepatirčiau skausmo, liūdesio, baimės, pykčio proveržių?

– Deja, manau, kad patirtumėte.

– Nuliūdinot mane Tai kokia prasmė tuomet iš tų terapijų? Kokia prasmė leisti jausti, išjausti, suprasti, paleisti emocijas?

– Taip, galėjau jus nuliūdinti, pažįstamas toks liūdesys. Na dėl prasmės aš sakau taip. Kai susipažįstam su savimi, pažįstam savo emocijas, kada jos pasireiškia, kokiu principu veikia, koks jų poveikis mūsų kūnui, požiūriui, įsitikinimams, veikimui, tuomet tai įgyja prasmę.

Beprasmė baimė labiau gasdina. Gali net atrodyti, kad toks likimas, prakeiksmas, bejegiškumas. Prasminga baimė įprasmina, suteikia priežastį, leidžia suprasti ir komfortabiliau pergyventi.

Beprasmis liūdesys daro nelaimingu, apriboja mąstymą, galimybes, gyvenimą, tarsi uždaro visus išėjimus iš kambario ir pasmerkia. Mes bijom tokio liūdesio. Tačiau kai pažįstam save, suprantam iš ko ir dėl ko kyla, kaip tai veikia. Mes įžvelgiam prasmę, mes suprantam užėjusio liūdesio paskirtį, laikinumą. Taip pat ir su kitomis emocijomis, būsenomis. Kol jos nepažinios, tol jos beprasmiškos. O beprasmybė – kankinanti, baugi, sunki. Prasmingi dalykai draugiškesni, šiltesni, palaikantys