Kurį laiką esu apstojęs rašyti. Viena iš priežasčių, kad bandau savo žinias paversti į apčiuopiamą produktą. Žinias, kurias įgijau analizuodamas save ir domėdamasis psichologine literatūra materializavau į 8 žingsnių psichologinės savipagalbos programėlę.

Ši programėlė padeda išbūti ir stabilizuotis patiriant intensyvias emocijas.

Vienas iš savipagalbos punktų, 8-asis, yra “išsisakymas – išsirašymas“. Šiandien apie tai norėčiau parašyti. Parodyti kokią naudą tai duoda. Kalbėsiu apie išsisakymą.

IŠSISAKYMAS – IŠSIPASAKOJIMAS

Kartą mano bendramintis, mano draugas Freud’as yra vykdęs apklausą ar turime žmogų, kuriam galime išsipasakoti. Jis minėjo pašnekesio svarbą. Išsipasakojimas nukrauna naštą ir nuima psichinę įtampą.

Vakar kaip tik turėjau pašnekesį, kuriame pašnekovė netikėtai atsivėrė pasakojimu apie savo skyrybų priežastį, patirtus skausmus, mintis apie tai. Kartu aptarėm jos jausmus, mintis ir pokalbio pabaigoje ji pasakė, kad pati yra nustebusi kaip čia išsipasakojo.

Šis faktorius rodo, kad buvo ką išsisakyti, tik gal nebuvo tinkamo priėmėjo. Nebuvo priėmėjo, kuris kartu galėtų supratingai prisiliesti prie sudėtingų pačiam žmogui emocijų. Emocijų, kurios laukia kol bus išspręstos arba joms suteiktas dėmesys.

Kaip atpažinti žmogų, kuris yra tinkamas išsipasakojimui?

Aš sugalvojau tokius punktus:

jis nekritikuoja;

jis neprimeta savo nuomonės;

jis nedalina patarimų, o klausia ar būtų patogu, priimtina;

jis kantrus, neskubina ir nekelia įtampos;

atsiranda jausmas, įspūdis, kad pokalbio metu jis kartu su jūsų jausmais;

susidaro jausmas, įspūdis, kad jam įdomu, svarbu, rūpi;

išklausytojas suvokiamas kaip saugus ir nepablogina situacijos.