Pradėjau lankyti Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) podiplomines studijas „Įsisąmoninimu grįsta kognityvinė terapija“. Tikslas gauti diplomą. Diplomo reikia ne man, bet diplomo reikia, kaip įrodymo, kad aš gaudausi psichologijoje.

Čia ir galime pradėti sąmoningumo temą. Podiplominėse studijose dėsto, kad mes, žmonės gyvename autopilotu ir vertėtų ugdyti sąmoningumą, atkreipiant dėmesį į kasdienius procesus, kuriuos mes darome autopilotiškai.

Paskaitų metu atkreipiau dėmesį, kad neklausiama kam to reikia. Esu atkreipęs dėmesį ir į Maximos automatinę žinutę, kuri skamba apsipirkimo metu: “būkime sąmoningi ir atsakingi”. Negirdžiu sąmoningų žmonių klausiant, ką jiems reiškia sąmoningumas. Kodėl sąmoningumą reikia ugdyti? O gal sąmoningumo nereikia ugdyti? Gal sąmoningumą yra noras arba naudinga sau ugdyti?

O gal sąmoningumas turi asociaciją su kažkuo labai naudingu ir tiesiog stengiamasi daryti kažką, kad tas naudingumas mums tiesiog tarnautų? O gal procesai, kurie vysto sąmoningumą teikia kažkokį pasitenkinimą, malonumą ir dėl to mes juos atliekame? Pastebėjau, kad sąmoningumas turi asociaciją su protingumu, aukštesne klase, aukštesniu lygiu. Maždaug aš sąmoningas, aš – protingesnis. Čia kaip komunistų laikais turėti universitetinį išsilavinimą reiškė būti aukščiau už kitus.

O gal sąmoningumas mada?

Jei atvirai, tai pas mažai žmonių, kurie laiko save sąmoningais pastebiu sąmoningumą. Arba pas žmones, kurie domisi sąmoningumu. Kodėl? Nes jie neužduoda sau klausimų: kaip? kodėl? o kodėl? kas tai? o kam?

Taip, vienas iš sąmoningumo aspektų yra dabarties stebėjimas, pajautimas. Tačiau, mano nuomone, tam reikia ir kritinio mąstymo, kad suvoktume. O kad suvoktume mums reikalingi anksčiau paminėti ir užduodami klausimai. Sekimas paskui karavaną kažin ar yra sąmoningumas.

Kad įsisąmoninti reikia atpažinti nemažai dalykų, tokių kaip:

kaip tai ką liudiju aš priimu į save?

kodėl priimu būtent taip?

kas sąlygoja, kad aš priimu taip?

galbūt tai galima priimti kitaip?

koks mano santykis su tuo ką aš priimu?

koks mano požiūris į tai kaip aš tai priimu?

kokie mano kūno pojūčiai į tai kaip aš tai priimu?

ką aš galvoju apie tai kaip priimu?

kaip aš vertinu save iš šalies priimdamas taip?

kaip mane vertina kiti iš šalies, kai mato mane priimant taip?

kaip aš jaučiosi dėl to kaip jie mane vertina?

kaip jų vertinimas įtakoja mane?

ir aibė kitų klausimų

Per savęs tyrinėjimo praktikas, pastebėjau, kad “kokybiškam” sąmoningumui verta turėti ir kitų papildomų kriterijų: savidisciplina; atitinkamas emocijų traktavimas; santykis su emocijomis; pagarba sau; ištikimybė sau; savęs puoselėjimas; turėjimas kuo mažiau dvigubų standartų; nuoširdumas sau; …….

Daugelis žmonių nepereina emocinio barjero. Vakar treniruotėje paskaičiau citatą, kad baimė yra didžiausias mūsų pažinimo priešas. Tai manau, kad daugelis žmonių dėl baimės nesusipažįsta su savimi ir negali būti “kokybiškai” sąmoningi. O žmonės, kurie galvoja, kad baimė yra priešas, taip pat negali būti “kokybiškai” sąmoningi. Baimė yra vienas iš mūsų elementų, kuris tarnauja ir naudingai ir kartais taip kaip mums nesmagu, nepatinka, skauda.

Kaip jūs įsivaizduojate sąmoningumą?