Karantinas. Vaikai. Tėvai. Konfliktai. Pyktis.

Karantinas. Vaikai. Tėvai. Konfliktai. Pyktis.

views
29

Vyksta karantinas, tenka daugiau laiko praleisti su vaiku, nes darželis uždarytas. Dienoje būna visokių nutikimų, bet aktualiausi mums turbūt kaip padaryti, kad vaikas būtų “geras”, “klausytų”. Pavartau Facebook’ą ir matau juokingų postų, kad tėveliams jau važiuoja stogas nuo vaikų 😀 Turiu ir aš reikaliukų. Todėl šis postas apie pyktį santykyje. Nebūtinai su vaiku, bet įžvalga atsirado per bendravimą su vaiku.

Kaip atsirado įžvalga?

Na kadangi dienas leidžiu su vaiku, ji darželinukė, tai tenka ir pasiginčyti ir pasipykti. Ryte įvyko konfliktas dėl jos nepasitenkinimo, kad aš nepatenkinų jos lūkesčių poreikių. Ji nepasitenkinimą reiškia man, aš reiškiu nepasitenkinimą jai, nes ji reiškia man. Ir taip viduje man, tikriausiai ir jai, užgimė pyktis. Nors esu emocijų supratėjas ir įveikinėtojas, niekaip negalėjau rasti būdo kaip susitvarkyti su kilusiu pykčiu. Negalėjau, nes neturėjau laiko sau, vaikas nedavė ramybės. Teko kurį laiką pyktį užgniaužti savyje ir pasinešioti, kol gausiu laisvą valandėlę. Bevaikščiojant prie Neries, vaiko dėmesys nukrypo į veiklą ir aš gavau laisvesnio laiko pažiūrėti kaip čia yra su mano pykčiu.

Naujos įžvalgos

Vaikštinėjau ir klausiau savęs kodėl tas pyktis užsistovėjo. Juk aš pripažinau, kad pykstu ir supratau kas man jį sukėlė. Vaikas. Bet pyktis nedingo. Tuomet prisiminiau, kad emocija tarsi vaikas, ji nurimsta, apmažėja kai būna suprasta. Pradėjau judinti smegenis kodėl atsirado pyktis. Ir atėjo tokios įžvalgos, kurios atpalaidavo, tarsi pasakė “va čia priežastis”:

  • Tu mane verti jaustis nekomfortabiliai, todėl aš ant taves pykstu;
  • Tu man trukdai su savo zirzimu atsistatyti į stabilią emocinę būsena, todėl aš ant taves pykstu;
  • Aš jaučiu neteisybę, kad tu mane taip verti jaustis, todėl man yra pikta;

Ką sako tokios mintys?

Jau berods esu minėjęs, kad pyktį sukelia kažkieno intervencijos į mūsų asmeninę erdvę. Kai sutrikdo tą erdvę, kai sukelia sumaištį, kai išjudina ją iš ramybės arba neutralios būsenos. Arba atima, nuveja džiaugsmą ir pasitenkinimą. Tai sukelia mums gynybinę reakciją. Tai ir šiuo atveju, vaikai zirzdami, reikalaudami mus tarsi kaltina, atakuoja mūsų psichiką, daro nemalonią intervenciją. O mes savo ruožtu ginamės pykčiu. Bet kas tuomet gali įvykti?

Vidinis konfliktas

Tuomet gali įvykti vidinis konfliktas su savimi, su vertybėm. Tai nutiko asmeniškai ir man. Mano dukrai 4 metai. Ji nėra man lygiavertis žmogus, ji maža. Aš didesnis, stipresnis, protingesnis, plius ja reikia rūpintis. Ir tada atsitinka sumišimas dėl kurio padidėja pyktis. Supratingumas ir meilė vaikui prieš nepasitenkinimą jos elgesiu. Papuolame tarsi į spastus, kurie neleidžia pykti. O pyktis tai sukilo. Kaip išeiti iš konflikto?

Kaip išeiti iš konflikto?

Tai gali būti konfliktas nebūtinai su vaiku. Tai bet kokie tarpasmeniniai santykiai. Išėjimas iš konflikto galėtų būti dėmesio padalinimas. Šioje situacijoje nukentėję yra du asmenys: jūs ir vaikas. Kai padalinate dėmesį į dvi dalis, galite užjausti, suprasti ir vieno ir kito situaciją. Jei jums kilo pyktis, tai teisę pykti turite, neverta racionalizuoti ir protingumu bandyti jį nuslopinti. Taip pat galima suprasti ir vaiko nebrandos situaciją, ribotumą. Šie du suvokimai vienas kitam neprieštarauja. Išeitis skambėtų maždaug taip:

  • Tu mane verti jaustis nekomfortabiliai ir aš dėl to pykstu. Tu pats negali susitvarkyti su savo emocijomis, nes esi mažas vaikas ir dėl to pyksti tu. Abu mes pykstame. Abu esame nuskriausti. Abu galime susivienyti ir rasti išeitį kaip nusiraminti.

Visa situacija

Taigi, suvokus visą situaciją kaip susiformavo pyktis, pasidarė tikrai lengviau. Nes nešiotis sunkumą viduje ir nesuprasti apie ką jis ir kodėl nepasišalina – tikrai nelengva. Tačiau išsprendus jo mįslę, atsiranda aiškumas, kuris nukrauna, kuris pasiūlo sprendimų.

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😀(0)
  • 🤮(0)
  • 💣(1)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(1)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu