Kelionė baidare Nemunu Kaunas – Nida

Kelionė baidare Nemunu Kaunas – Nida

views
131

Na ką, Simonology ir vėl įsivėlė į, net nežinau kaip pavadinti, tai pavadinsiu maksimalių išbandymų įvykį. Plaukėm baidarėmis penkiese Nemunu Kaunas – Nida, trys dienos ~240 km. Tiesa visos kelionės neįveikėm, stojom 201 km Rusnėj. Kaip sakant neuždėjom vyšnios ant torto. Bet šis rašinys ne apie žygdarbius, jis labiau apie tai, kas vyksta galvoje maksimalių išbandymų metu. Tad manau pradėsiu nuo pradžių. Nuo vizijos, planavimo, pasiruošimo.

Planavimas

Man asmeniškai kelionė atrodė malonus iššukis. Žiūrint į google maps visai nuotykingai atrodė kelionė. Turėjome plaukti vaizdinga upe, per pusę Lietuvos. Galiausiai pasiekti dar vaizdingesnį tikslą, Nidą. Vizijose nusipiešiau idiliškus vaizdinius: saulė, gamta, paukščiai, vaizdai, stovyklavimas, vanduo, ir 240km.

Nidos magija

Nelabai realistiškai suvoktas skaičius kiek reikės nukabliuoti. Esu jau kartą pasimovęs Nerimi Vilnius – Kaunas per parą 164km, iš kurių nuplaukiau 121 per 16 valandų ir užlūžau.

Startas

Vos tik įsėdus į baidares, pozityvus startas, vizijos kaip išlipsim krante Nidoje. Tame pušų ir smėlio jaukiame kurorte. Dar kirstume rytines ramias Kuršmares. Nuostabūs lūkesčiai.

Zapyškis, Vilkija, Seredžius, Veliuona, kaip lengvai praėjo tie 50 km. Tačiau po 50 km pasirodo pirmieji vargeliai. Man asmeniškai ne fiziniai, bet mentaliniai, nepaisant to, kad skauda šikną, kairys petys ir sulenktos kojos. Na ir dar saulė sugebėjo nukepinti taip, kad ausys kaip batonai ištinę ir peršti, nekalbant apie nosį kaip bulvę. Nepaisant to buvau pasiryžęs pirmą dieną įveikti kokius 115 km. Bet vis dėl to komanda nubalsavo stoti už Jurbarko 94 kilometre. Nesididžiavau tuom, na bet rezultatas ne pats blogiausias. Tai sekančią dieną raginau kolektyvą 114 km iki Minijos kaimo, kur viešbutis, dušas, o ryte per Kuršmares į Nidą.

Kažkur prie Zapyškio

Sekantis rytas

Sekantis rytas pasirodė kiek niūresnis, truputi atmušė sparnus ir kolektyvas nubalsavo, kad ne plėšytis atvykom, tad šiandien 70 km bus labai gerai. Krito mano motyvacija tuomet. Nors konkretus atstumas nebuvo nuspręstas, bet supratau, kad Minijos duše šiąnakt nesimaudysiu. Na ir prasidėjo antros dienos plaukimas. Malonių Nidos vaizdų jau nebebuvo galvoje, nes žinojau, kad su tokiu užsibrėžimu nespėsim į grafiką. Beliko tik kabliavimas dėl Ventės rago. Tačiau diena pasirodė daaaaaaaug ilgesnė ir lėtesnė šįkart.

Alkoholis

Smalininkuose du alaus ir visai nebloga ta kelionė pasirodė. Plauki tiesiog sau meditacinėj būsenoj, toks savo kokone, patenkintas. Net pradėjau svaigt kaip subrendau kaip ramiai išmokau priimti, kad ne viskas gyvenime vyksta pagal planą. Bet už poros h alaus poveikis baigėsi ir įsijungė blaivus meditacinis rėžimas, kuriame plaukiau ir mąsčiau sudėtingesnes mintis. Atsiplėšiau nuo visų apie 1.5h, kažkur 10 km ir pastebėjau tokį įdomų reiškinį.

Reiškinys

Mąsčiau kodėl yra sunku tokios ilgos distancijos mentaliai. O sunku, nes visų pirmą praradau pirminį tikslą. Visų antrą pasitenkinimą reikėjo atidėti laaaaaaaaaabai toli. Nebuvau mentaliai įvertinęs, ką tai reiškia tris dienas po 12 valandų daryti tą patį veiksmą su irklu, kepinant saulei ir beveik nesikeičiant vaizdams. Išgeri alaus ir gauni apdovanojimą, plauki patenkintas. Nėra alaus, nėra apdovanojimo. Tuomet pradedi mąstyt nejučia apie malonius dalykus, kurių nėra čia ir dabar. Paskui truputi grįžti į save ir mąstai kaip galėjo būti fainai su baidarės snapu atsitrenkti į Nidos pušyno krantą ir nugriūti krante kryžium ošiant pušim. O vakare Zuikio daržas, alus. Tai irgi savotiškas pasitenkinimas. Bet Nidos nebus.

Kas tuomet?

Tuomet pasitenkinimą artini kiek arčiau, kad nebūtų taip sunku čia ir dabar. Ventės ragas, vaizdas į Kuršmares. Bet kažkodėl motyvacija kritus, o tas pasitenkinimas dar toli, tad artini dar arčiau. Minijos kaimas, lova, dušas, bet irgi ne, nes šešadieni važiuojam namo. Tada bent jau šiandien nuplaukt 100 km, kad ryt liktų tik uogytės, 30 km. Bet navigacija negailestinga, tie kilometrai sukasi taaaaaip lėtai. Tad pasitenkinsiu nors bet kuo. Grįžtu į čia ir dabar. O čia ir dabar ne rojus. Tekš, tekšt ir pasistumi į priekį tiek nedaug. Tada pajauti kaip saulė tave nusvilino, kad pūslės prisitrynė, kad raumenys kaip medis, kad lūpos suskerdėjusios. Bet alaus neimsiu, noriu savo jėgom. Tuomet karštligiškai ieškau pasitenkinimo. Girdėjau net chebtytę prieš tai ieškant vidinio pasitenkinimo kaip galėjo būti kitaip, geriau. Tai irgi savęs nukėlimas į geresnę būseną, pasitenkinimas. Kilo daug pamąstymų, kad mes žmonės gyvi tik pasitenkinimu. Tuomet apsisunkino visa būsena ir kilo mintys kam aš save taip alinu.

Antros dienos vakaras

Kadangi atsiplėšiau apie 10 km, o chebra buvo tikrai pavargę, pažiūrėjau į navigaciją, nuplaukiau tik 44km. Nežinau kur navigacija pametė 18km, bet nutariau prie Sovetsko sustot po tiltu smėlio saloj ir sužinot koks chebros planas. Kol laukiau 1.5h, pasiilsėjau apgalvojau naują planą, kad jei chebra norės čia baigti kelionę, plauksiu dar tris valandas iki 23h ir stosiu kažkur prie Šilininkų nakvot, kad sekančiai dienai liktų 40 km iki Ventės.

Sovetskas, antros nakvynės vieta

Bet vis dėl to minčių baigti kelionę pas kolektyvą nebuvo, tik galvojo gal pratęsti kelionę iki 4 dienų. Man tai pasirodė visai ne į temą, todėl pasiūliau arba šeštadieni vakare į Kauną arba aš dabar toliau plaukiu ir mane kažkas paims nuo Ventės. Nutarėm šeštadieni vakare grįžt namo, tai sekančią dieną reikėjo įveikt pagal mano skaičiavimus apie 70km, nes navigacija kažkur pametė 18-ka.

Trečioji diena

Trečioji diena man visai prasidėjo be motyvacijos. Galvojom, kad iki Rusnės 7 valandos plaukimo. Tos 7 valandos kankinančio plaukimo be išsipildysiančių Nidos svajonių, gal net ir be Ventės, nes visi buvom demotyvuoti. Tad tas kabliavimas irklais pasirodė tikra kankynė. Pasitenkinimo ieškojau visaip. Priėjau iki to, kad galėsiu sau leisti kas 5 km 5 minutes poilsio, gurkšnį vandens, tikėjausi, kad atleis raumenis ir bent tas lėtas irklavimas nebus sunkus. Visa tai kažkiek suveikė. Mano nuostabai nuplaukus kokį 24 km, google maps parodė, kad iki Rusnės liko apie 12km. Visi tarsi atsigavo ir aš pajutau šiokį tokį palengvėjimą. Tačiau plaukti buvo vis tiek laaaaaabai sunku, nes ne Rusnė ir net ne Ventė buvo norimas tikslas. Rusnė tebuvo tik žinojimas, kad atkarpa tik dar labiau sutrumpės. Ir jau pamačius raudonus Rusnės stogus, net nebesinorėjo irkluoti visai. Norėjosi, kad baidarė pati nudreifuotų į krantą. Tačiau srovės nebuvo ir 5 km tiesiąja teko išsiprievartauti.

Rusnė

Sustojus Rusnėj pavalgyti, pakilo vėjas, pakilo bangos ir net apsidžiaugiau, kad nebeirkluosim toliau. Planuotas tikslas stiprokai pasikoregavo. Vietoj 240 km ir malonaus šeštadienio Nidoj, 201 km ir visai nieko ta Rusnė, bet….

Rusnė. Tiltas per Atmatą

Kelionės išvados

Šioje kelionėje supratau kaip svarbu tokiuose žygiuose pasitenkinimas, tikslas. Nes be jo…. Nes be jo tas lėtas postūmis, tas būvimas čia ir dabar – kankinantis. Alkoholis galėjo pataisyti reikaliuką, bet po visko žinočiau, kad teks iš naujo perdaryti, o to kažin ar norėsiu. Tad ši kelionė buvo labiau mentalinis išbandymas nei fizinis. Po kelionės nejaučiu jokio nuovargio ir skausmų, bet jaučiuosi be reikalo save tiek atidavęs. Nors plaukimo metu gavau gerą galimybę tiesiogiai akistata susidurti su tom kankinančiom būsenom ir suprasti iš ko jos padarytos ir kodėl jos kyla. Įsivedžiau naują žinojimą apie pasitenkinimo svarbą. Tai buvo mano šios kelionės patirtis.

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(2)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(1)
  • 😠(1)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu