Kelionė į Vokietijos viršukalnę. Zugspitze 2962m.

Kelionė į Vokietijos viršukalnę. Zugspitze 2962m.

views
91

Atsisėdau po kelionės rašyt ir visai nenoriu. Ši kelionė net grįžus namo nepaleidžia. Ten, kitoje pasaulio vietoje, viskas buvo kitaip, nebuvo kasdienybės. O kai aš mėgstu ekspedicines keliones, tai buvo ir mažai kasdienio pasaulio. Galva ten pereina į primityvumo rėžimą: niam niam, kaku, tapu tapu ir liūlia.

Taigi apie kelionę

Turiu draugelį, trijų vaikų tėvą, kuris pardavė savo Škodą Octavią 😀 ir nusprendė bastytis po kalnus. Tai jau daro kelerius metus ir karts nuo karto aš pasijungiu. Galit “pafacebookint” “Patvoriais ir grioviais”, oi, sorriukas, “Kalnais ir miškais”. Taip ir pasibastom su juo ir dar kokiais entuziastais po Europos kalnus. Keletos šalių auksčiausias viršūnes jau įveikėm, tai šįkart nusprendėm šturmuoti aukščiausią Vokietijos viršukalnę Zugspitze, 2962 m.

Kelionė nusimatė 18 valandų važiavimo iki Miuncheno automobiliu. Mes paprasti, kaip lietuvių vikingai 1995-ais, kurie važiuodavo į Bundeslandą automobilių magų vogti. Lėkėm penkiese, vyrai ir moterys nuo 21-erių amžiaus iki turbūt kokių 60-ties.

Garmisch

Taigi, anksti paryčiais, apie kokią 5 valandą ryto, įvažiavom į miegantį Garmisch kurortėlį. Sustojom prie kažkiokio Hanso namų ir smigau ant keleivio sėdynės po beveik paros nemiegojimo. Miegu, sapnuoju ir girdžiu kažkas barbena į langą, bet ne taip švelniai, o pasipiktinusiai. Su ta sąlyga prieš atsimerkdamas ir aš “įšoviau” naglą snukelį. Atsimerkiu, o ten stovi nepatenkintas, turbūt Giunteris jo vardas ir mosikuoja kažką rankom, tipo išjunk variklį. Ir vėl su sąlygą, kad aš apsirengęs su treningais, trim Adidas paloskėm, demonstratyviai atsuku jam šikną, apsiverčiu ant šono ir vis dėl to išjungiu variklį. Nenoriu, kad Giunteris man iškviestų polizei ir tie dar pagalvos, kad aš tas treninguotas slavų vikingas ir pradės purtyti automobilį. Negerbia fritzai vapše alpinistų. Pamiegojus mašinoj gaunam pensionato kambarį, įsikuriam ir ruošiamės rytdienos viršūnės šturmui. Vyrai ir moterys čia miega vienam kambary. Gulėdamas lovoj girdi kaip kolega po kelionės “dūsauja” ir “trupina” vakarykščius pietus į klozetą net nesistengdamas užlaikyt, kad būtų santūriau. Visur žiniasklaidoj skalambija, kad žmonės susvetimėjo, nutolo, pasinėrė į išmaniasias technologijas. Tai atvarykit pas bastūnus “Kalnais ir miškais”, suartėsit iki plonyčių pensionato tuoleto durų atstumo 😉 Dar kiek pamenu, kažkas siūlė kojinėmis pasidalint 🙂 Kalnuose viskas paprasta, be atkutiūro 🙂

Kalno šturmas

Šturmas dažniausiai visada prasideda per saulėtekį pas alpinistus. Kartais net nakti, kad liktų laiko. Na ir mes pradėjom anksti ryte, numetėm automobilį aikštelėje ir pradėjom žygi link vėjuotos viršūnės. Pradžioje ėjome pakylėti palei kalnų upę. Teko pereiti pro įvairiausius tunelius, tiltelius, krioklius. Buvo paslaptingai gražu. Kirtę tunelius išlindome į kalnų masyvo slėnį. Vaizdai kaip visada priverčia aikčioti. Užsukome į kalnų trobelę pavalgyti pusryčių ir prasidėjo žygio dalis ant ištvermės. Kokios šešios valandos nuolatinio kilimo į kalną takeliais. Eini ir nebesidaira. Po pusvalandžio, sustoji atgauti kvapą, atsigerti ir vėl nuleidi galvą žiūrėti kur statai koją. Kažkaip šis kartas buvo labai sunkus. Dažniausiai būna kopi ir lauki to momento kada “pramuš” ir tada jau tik eini ir viskas, visiškas galvos reset. Tačiau šįkart visą kelią iki kalno sienos lydėjo mintys “kam aš čia ir vėl įsivėliau”. Tokiais momentais persipyksti galvoje su savimi, perverti mintyse kas esi, ką turi, ką vertini ir t.t.

Viršūnė

Kai prieini kalno sieną, viskas pasideda į šoną. Ten reikalinga tuščia galva ir susikaupimas, nes po kojomis atsiveria kelių šimtų metrų skardžiai. Tiksliai nepamenu kiek laiko lipom į sieną ir ėjom kalnų keteromis, kol liko koks 30 metrų iki viršunės. Kalno viršūnėjė morališkai “sunešiojo” vaizdas kaip turistai su lakierkom ir kedukais funikulierium pasikelia į kalno viršūnę ir fotografuojasi. Tipo ir aš čia buvau. Net nelipau tąkart ant pačio smaigalio, protestavau. Susvilinau apie 7k kalorijų, sugaišau apie 7 valandas ėjimo ir kopimo, atkentėjau nuvargusius raumenis, sausgysles, sunkias mintis, vidinį pasipriešinimą.

Gerai, kad ant kalno buvo alpinistų namelis, kur galėjom pavalgyt, atsigert ir išsimiegot patalpoj, kurioje vienu metu miega iki 20 žmonių dviaukštėse lovose. Totalus nesusvetimėjimas. Girdi kažkieno knarkima, girdi ir užuodi ne knarkimą. Keliesi kai keliasi visi, saulei tekant. Matai retą reiškinį, svetimą moterį be makiažo su trusikais ir susivėlusią kaip hidrą. Pasaka 😀 Tie kalnų žygiai – totalus grįžimas į pirmykštę visuomenę. Kaip C. G. Jungas sakė, kad žmogui pravartu pailsinti savo galvą paprastume.

Kelias namo

Nubudę jaukiai visi ryte pasitinkam pirmus saulės spindulius, pavalgom lašinukų ir tapu tapu iki mašinos. Paskui atgalios į savo gyvenimus, pas savo artimuosius, į darbus, santykius, socializaciją, įsipareigojimus, paskolas. Važiuodamas namo džiaugiesi užlipęs ant dar vienos viršūnės, pokštauji. Pastebi kaip paprasta įeiti su nepažįstamu žmogumi į kontaktą. Kaip nusimeta į šoną amžiaus skirtumas ir kreipiesi tiesiog TU. Kaip ištirpsta socialinis statusas ir direktorius taip pat pavirsta į TU. Kai daliniesi tuo pačiu maistu, gėrimu, rūbais…… Žodžiu, ekspedicinė kelionė ir grįžimas į paprastumą padeda pažvelgtį į kasdienį gyvenimą iš šono ir pamatyti jį stebėtojo akimis, BEI “nusiresetint” galvą! Tad chebra, kalnais ir miškais Jums 😉

Kitos mano kelionės: Baidare 121 km per 16-ką valandų

Kelionės muzika: Welshly Arms – Legendary

Kaip vertinate šį straipsnį?

Norėdami įvertinti, spustelėkite žvaigždę!

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu