Kodėl nesąmoningai pasirenkame atrodyti laimingi?

Kodėl nesąmoningai pasirenkame atrodyti laimingi?

views
27

Šiandien netikėtai su kolega vaikigaliu pasisuko tema apie vidines būsenas ir linksmąją išorinę išvaizdą. Na, tipo, kad daugelis išorėje atrodo tokie laimingi, o viduje…. Nesakau, kad nelaimingi, bet nebūtinai vien tik laimingi.

Kaip gimė tokia tema?

Jis manes paklausė: “seni, tu šiandien piktas?”. Atsakiau, kad liūdnas. Ir automatiškai įsijungė šoninis saves stebėjimas. Aplinkai aš visai neturėčiau atrodyti liūdnas. Taip stiliovai, bangliškai, nerūpestingai apsirengęs. Sedėjimo maniera tokia “chill” (dirbam ofise), skaldau bajeriukus, šypsausi. Galvoju: “blemba, visiškai nesiderina išorė su vidum. Kaip vidus turėtų nepatogiai jaustis, nes aš tai vientisas. Na čia kaip su tuo anekdotu, kai naujas rusas pagavęs auksinę žuvelę paprašė jog ši padaryti, kad viena ranka suktusi į prieki, kita atgal. Turėtų bendrai mano sistemai būti nepatogu, kai įšorė viena kryptimi, vidus kita.

Vaikigalis irgi paatviravo

Pratęsėm kalbą, kad jis irgi žino tą būseną, kai išorėje tipo fainuolis, o viduj darganotas rudenėlis. Ir dar pasakė, kad jam susidaro įspūdis jog kiti laimingi, o jis ne. Tikrai patraukli mintis taip galvoti, nes gyveni savo viduje ir mažai ką gali spėti apie kito vidų. Nebent turi įgūdį pastebėti detalėms, tendencijoms, tada maždaug gali įvardinti kito būseną. Bet jausmo ne. Todėl žinojimas be jausmo, tai kaip medus be skonio. O jeigu nori pajausti kitą, MAŽDAUG, tai turi įvesti save į savo asmeninę, panašią būseną.

Taigi, daviau jam pasvarstyti mintį, kad jis iš šono irgi atrodo linksmuolis. Ir žmonės kiti iš šono atrodo linksmuoliai. Bet kiekvienas gyvename savo viduje ir gyvenam savo mintis emocijas, patyrimus, kurie kitam kūnui neprieinami. Tokiu žinojimu galima pasimažinti savigailą, kad va kitiems tai zjbs gyvenime, o man ne. Kad įsitikint, pravartu kartas nuo karto nuoširdžiai pakalbėti su nepažįstamais žmonėmis, kad tokia mintis nebekamuotų arba mažiau kamuotų.

Taigi kodėl vyrauja laiminguolio išorinis fasadas?

Pradėčiau nuo to, kad laimingumas yra visuotinai priimtiniausia būsena. Laimingumas – paprastas. Laimingumas siekiamiausia būsena, jis – paprastas. Kaip su kitomis būsenomis? Pasvarstykime apie kiekvieną atskirai. Kas būtų jei išorė atspindėtų vidų ir tarkim ofise vyraujanti atmosfera būtų mišrainė, o ne šaunuolių.

Kas būna kai atrodai liūdnas?

Kai esi liūdnas, pritrauki tokias reakcijas kaip: šalinimasį. Kodėl? Todėl, kad emocijos persiduoda (skaitykite mano straipsnį “Emocijos persiduoda”).

Kažkokie išoriniai trigeriai rezonuoja su mūsu vidumi, “pasižadina”, išsišaukia būsenas ir tu pi**t ir liūdnas. Geriau bėgt nuo tokio (nebūtinai). Tai jei į ofisą atėjo Rudeniauskas, nuvilnijo rezonansinė banga ir du trečdaliai ofiso darbuotojų tampa Š. Korėjos gyventojais. Nelabai atmosfera, ane?

Liudesys pritraukia ir guodėjus. Guodėjai būna visokie: profesionalai ir “grybai” (NELIŪDĖK! KO ČIA LIŪDĖT! IR VĖL TU LIŪDNAS, KAS TAU YRA?!) Tada geriau užsimest linksmuolio kaukę, tu paprastas, priimtinas ir visi nuo taves atsiknisa.

Yra ir kitų priežasčių, bet čia rašau įžvalgą ne knygą.

Kai būni piktas

Pyktis – energija, kuri sukelia įtampą ir grėsmę. Sukelia papildomą krūvį kitiems. Apie tai rašiau straipsnį “Dar kartą apie pyktį”.

Taigi kai tu esi piktas iššauki keletą reakcijų. Vieni gali sureaguoti į pyktį konfliktiškai ir bandyti tave “nugesinti”, kad netransliuotum agresijos. Kiti gali būti “pacifistais” ir bandyti numaldyti tavo pyktį. Irgi, kad nekeltum įtampos. Pyktis taip pat emocija, o emocijos persiduoda. Atėjo vienas pykčio užkratas į ofisą, pasklido tas maras ir jau ofise riaušės kaip Paryžiaus gatvėse. Ne, nevariantas, sunku dirbti tokioj aplinkoj. Žodžiu, kad būtų paprasčiau, vėl užsidedi paprastą laiminguolio snukutį, nors ir trukčioja nervinis tikas, bet visi tada atsipalaidavę.

Baimė

Persiduodanti emocija. “Fūūū, mink iš čia su savo baime, nesujauk mano ramybės!” “Ko čia bijot?! Kažkokia nesąmonė!”, “Nebijok”. “Šitas tai nenormalus, pažiūrėk koks “susisukęs”!” Arba visas ofisas panikoj, tryda liejasi per kraštus. Ne, nevariantas. Happy face on again!

Kitos

Na įsimylėjimas gražu, fainai, kol neužknisa su savo saldumu. Pasibjaurėjimas, gėda, išdidumas, pavydas, panieka…….

Žodžiu geriausiai adaptuojamasi prie linksmučio veiduko, paprasčiausia.

Ką galima būtų padaryti?

Čia nerimtai pasakysiu. Ofisas su skirtingomis patalpomis. Ateini į ofisą, pridedi nykštį prie bio skaitytuvo. Jis nuskaito kokia tavo vyraujanti nuotaika ir nukreipia į darbo vietą.

Nervuotas – į kambarius su guminėm sienom. Išsigandęs – arčiau tuoleto ir į meditacinius kambarius. Liūdnas – į soliariumų kompleksą ir t.t.

Arba, renkam visus į savaitgalines emocijų apmokymų stovyklas ir mokom įvaldyti savasias ir reaguoti į išorines. Tada galima dirbti bendram ofise be kaukių.

Ateini į ofisą, nuskaito biometrinis skaitytuvas ir praneša visiems prieš įeinant pro duris, kad žinotų kaip su tavim elgtis:

“Kas yra? Liūdnas? Blemba, jo, nelengva būsena…Linkiu tau lengvesnės dienos.”

“Kas yra? Piktas? Numeta visi bendrai veidelį su kietai sučiauptom lūpom, palinksi supratingai, patašnoja per petį ir paleidžia”

“Kas yra? Išsigandęs? Visi bendrai apkabina, nuglosto, numyluoja ir paleidžia dirbt”

“Kas yra………..”

Kaip vertinate šį straipsnį?

Norėdami įvertinti, spustelėkite žvaigždę!

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu