Kodėl nieko neveikimas toks kankinantis?

Kodėl nieko neveikimas toks kankinantis?

views
21

Puiki tema COVID karantino metu, kai esame apriboti, priversti laikytis izoliacijos. Ne kartą tikriausiai tekę girdėti, kad nieko neveikimas stogą rauna. O kodėl taip yra? Juk jokio streso, sustoji nuo kasdienio bėgimo, kasdienės problemos nedirgina. Turėtų būti ramybės būsena, tačiau lipame sienomis.

Tai kodėl nieko neveikimas – toks kankinantis?

Kartais nutinka, kad tenka visą dieną namie praleisti su vaiku. Prisipažinsiu, nemoku žaisti žaidimų. Man jie tiesiog neįdomūs. Nebent pokerį iš pinigų 🙂 Ir aš neverčiu savęs žaisti, tačiau būnant su vaiku negaliu užsiimti savo veikla. Negaliu į ją nerti. Todėl nuolat būnu toks parankinis, nuolat pasiekiamas, nuolat po ranka jei manęs kažko paklaus, paprašys, norės pokalbio ar kažkokio trumpo įsitraukimo. Ir tas laiko stūmimas iki nakties kol ji užmigs ar kol mama pasiims – grynas laiko marinavimas. Man tai yra kančia. Vakar pradėjau svarstyt kodėl tai kančia. O kančia, nes tai savirealizacijos apribojimas, priverstinis laukimas kol atsiras galimybė veikti. PRIVERSTINIS, jis visada kankina.

Savirealizacijos apribojimas

Mes kasdien darome kažkokius veiksmus, realizuojame save. Atkreipkit dėmesį į žmones, kurie nemėgsta to ką daro, jie po darbo dienos taip mėgsta nieko neveikt, kad su TV pultu abejingai junginėja kanalus. Jie bando save įprasminti, ieško įprasminimo savo gyvenime, ieško kur save realizuoti. Ir tai gali būti muilo operos, chorų karai, futbolas, krepšinis, žinios, erdvė kurios dalimi tampa žiūrėtojai. Jie save toje erdvėje įprasmina, atsiranda egzistencinė prasmė, kuri teikia pasitenkinimą. O pasitenkinimo reikia, nes kartu su juo ateina psichiką ir kūną atpalaiduojantys malonumai. Tad sutrumpinus viską ką rašiau, kai apribojama mūsų savirealizacija, apsiriboja iš savirealizacijos gaunamas pasitenkinimas, malonumas.

Kas nutinka tuomet?

Nieko neveikimas pamažu skatina destruktyvius veiksmus. Ryškiausias pavyzdys įkalinimo įstaigos. Sėdi uždarytas ir nieko neveiki. Pamenu senosios kartos pasakymus: “prisidaro nesąmonių iš nieko neveikimo” ir iškart mus visus varydavo kaime prie ūkio darbų. Dar pamenu mus paauglius bandydavo integruoti į kažkokią veiklą, kad nesišlaistytume kiemais, nerukytume, negertume, nechuliganavotume.

Stebėjau net savo vaiką kai jai nebuvo ką veikt. Ji pradėjo išsidirbinėti, gadinti žaislus, atsainiai elgtis su buitiniais rakandais, kelti man priekaištus, kabinėtis, piktžodžiauti.

Labiau adaptyvūs nieko neveikimo įveikos būdai

Užkandžiavimas, namų ruoša, “reikia kažkuom pasidomėti”, “reikia kažką naujo pasimokinti”, alutis, aperolis, viskelio taurė, konjakėlis, pasikuisti garaže, sode, kur nors išlėkti, nueiti į renginį, pažiūrėti filmą, gal pasimylėti.

Vienok tai gali būti sveikas noras kažkur sudalyvauti, pakeisti aplinką. Gali ir būti nenoras susidurti akistata su savimi, bet gali būti ir paprasta baimė patirti nemalonius savirealizacijos nebuvimo padarinius. Kūnas ir atmintis mums primena koks tai nemalonus jausmas.

Pakankamai komfortiškas nieko neveikimas

Išbūti nieko neveikimo epizodus pakankamai konfortiškai…..Blemba juk taip baisu praknisinėti gyvenimą veltui. Man asmeniškai neretai susikryžmina mintys, kad va sėdžiu, nieko neveikiu, o po savaitės verksiu, kad nieko nespėju. Konkrečiai švaistau gyvenimą. Nuveikčiau kažką turiningo. Ir tuomet dar didesnis skausmas. Tuomet aš renkuosi stebėti save, stebėti situaciją, kūno pojūčius, kvėpavimą, mintis, įeiti į nieko neveikimo, štilio, ramybės būseną. Pakankamai neblogas užsiėmimas, kai galimybės apribotos. Viena iš progu pažinti save tokiomis gyvenimo aplinkybėmis. Juk tai kitokie pojūčiai, kitokios mintys, kitokie mąstymo mechanizmai. Tikriausiai nieko neveikiantis žmogus, tai tas, kuris guli medinėj dėžėj du metrai po velėna ir tikrai nieko neveikia.

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(0)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts