– Aš daugiau niekada nebūsiu atviras su žmonėmis. Žmonėms labiau reikia melo. Susitarėme būti atviri, buvau ir manęs išsižadėjo. Per skaudi buvo tiesa ir neatlaikė. Tai kam būti atviru?

– Man pažįstamas tiesos skausmas, – atsakiau. Kai kurie žmonės, kurie man įdomūs atstumia mane, neduodami savęs pažinti.

– Simai, žmonės bijo tavęs. Bijo tavo mąstymo, bijo tavo įžvalgų, bijo tavo atvirumo, bijo tavo charakterio. Tu per sunkus su savo tiesa. Todėl ir sakau, kad aš geriau būsiu normalus žmogus ir būsiu tarp žmonių.

– Sakrali, nepatogi tiesa kartais duria! Reikia turėti aukštesnįjį moralinį tikslą, kad iškęsti nepatogios tiesos deginantį poveikį ir galimus padarinius, – pagalvojau.

Tiesa, kitaip vadinamas atvirumas, mane neretai padaro atstumtuoju. Neretai dėl to netenku kažko. Neretai dėl to skauda. Bet galvoje visada apie tai turiu viziją. Žmonės, kurie bėga nuo atvirumo, galiausiai vis tiek kaip uodai daužosi į lango stiklą karštą vasaros vakarą. Kai atvirumas apnuogina tiesą, kuri žeidžia, žmogus jos nepamiršta. Žmogus nepamiršta skaudžių dalykų ir grįžta kaip tremtinys, kad išsivaduoti iš tremties. Taip jis ir daužosi kaip uodas į stiklą. Į vidų prie šviesos traukia prieš jo valią, nors šviesa ir degina. Tai veikiausiai žmogaus paradoksas.

Iššūkis – prisitaikyt gyventi taip, kad galėtum išgyventi šviesoje arba likimas lems daužytis kaip uodui į stiklą.

Foto Kalnais ir Miškais