Nerimas. Kaip apsunkiname savo nerimo išveiką?

Nerimas. Kaip apsunkiname savo nerimo išveiką?

views
24

Esu jau ne kartą rašęs apie nerimą. Vis tam tikrose gyvenimo situacijose praplėčiu žinias apie tai.

Kaip atsirado nauja įžvalga?

Vyksta koronaviruso karantinas, psichologai taip pat dalyvauja socialinėje erdvėje. Nutariau paskaityt ką rašo mano guru Olegas Lapinas. O jis kaip tik aprašė nerimą. Paskaitykit. Ir viena iš jo minčių man labai patiko. Kad norėdami įveikti nerimą, mes stengiamės jį tarsi išoperuoti iš saves. Pasidaryti abortą. Anot Olego, jei nerimas susidarė mumyse, tai mes turėtume leisti jam subręsti ir jį pagimdyti.

Kuris laikas kirba idėja

Man jau kuris laikas kirba įdėja galvoje, kad mes apsunkiname savo išbuvimą emocijose, būsenose stengdamiesi jas pakeisti, išstumti, nuneigti. Prikuriame tų vadinamų blokų savyje taip elgdamiesi. O jeigu mes jų neprikurtumę, gal emocijos sklandžiai, be trikdžių, be aštrių kampų tiesiog praslystų per kūną kaip per vamzdį ir tiek neskaudėtų? Arba tiek ilgai neskaudėtų. Arba nesusikurtų blokai, kurie mūsų neapkrautų, neplėšytų iš vidaus dėl užlaikytos emocijos.

Kaip susikuria blokai?

Blokai susikuria įvairiai, manyčiau. Pradžioje, kol mes nemokame elgtis su emocijomis, mums būna per sunku ir mes jas neigiame, nustumiame, kaupiame. Jei atėję į pasaulį turėtumę emocinį ugdymą, tai gal mūsų blokų nebūtų tiek daug. Gal koks profesorius padėtų emocijas nudrenuoti kol patys nemokame.

Taip pat skausmingos patirtys skatina vengti sekančios akistatos su sudėtingom emocijom. Todėl mes tiek slapstomės, todėl turime tiek psichologinių nesąmoningų gynybos mechanizmų. Paskaitykit.

Gėda nerimauti

Taigi vienas iš susiformavusių apsunkinimų, blokų, pasišalint nerimo būsenai yra gėda. Aš pats esu linkęs į nerimą ir pažįstu daugelį jo formų. Ir šimtus kartų esu girdėjęs, kad prisigalvoju, kad nėra ko nerimauti, kad mižnius gal….. Ir taip susiformuoja gėda dėl to kad nerimauji. Vietoj vienos emocijos turime dvi. Dvi sudėtingas emocijas. Gal net dvigubą krūvį. O ką daryt, kad aš dėl visko nerimauju? Grūzinimas nepadės. Nepasitenkinimo reiškimas nepadės. Ašgi ne savo norų prisikviečiau nerimą į savo gyvenimą. Gyvenime jis yra. Tik va maniškis užaugo į didesnį ir tapo mano gyvenimo pagrindu. Todėl sakyčiau pirmas žingsnis į sukeliamą nerimo krūvio mažinimą yra pripažinti, kad aš toks. Toliau – pripažinti, kad aš tikrai ne savo noru pasirinkau gyvenime jausti įtampą. Tai nuima sociumo kaltinimo naštą, kad tu blogas, nes nerimauji. Ir tuomet apmažėja noras kaltinti save, slėptis. Atsidaro laisvesni kanalai išeiti nerimui. Kaip dar labiau atlaisvinti kanalus skaitykite mano straipsnį “Nerimo įveika“.

Gailiesi nerimavęs

Klausimas: “nu ar verta buvo nerimauti?” Tai neretai užduodamas klausimas. Kokį poveiki jis turi? Jis sukelia nesąmoningą įsitikinimą, kad tu vėl pasielgei neteisingai. Visi normalūs, o tu vėl skleidi bereikalingą paniką. Bereikalo apsikrovei nerimu. Nu lūzeris toks. Ir kitąkart priešiniesi nerimui. Kuri bloką. Nerimas nori išsiventiliuoti iš taves, o tu pasigauni jį ir bandai įteigti, kad jis neturėjo pasireikšti. Manyčiau, kad jei jau pasireiškė, tai tegul, išveiksim. Ir nerimo mažinimas ateis ne per stabdymą. Klausimas ar veta buvo nerimauti ateis kitu kampu. Kai nudrenuosim nerimą vis dažniau, tai taps lengvesne užduotimi ir gal jis pasireikš rečiau. Kūnas pripras, kad nerimauti nėra tokia tragedija ir nesukurs ažiotažo, papildomos apkrovos, nekurs kortizolinio kūno.

Nerimaujame visi

Praverstų ir žinojimas, kad nerimaujame visi. Kokiais kiekiais, sunku pasakyti. Nes nerimo išraiškos būdai pas visus kitokie. Visą gyvenimą būni ramus, bet visą gyvenimą kamuoja skrandžio ligos dėl nervų. Tai pakankamas kiekis nerimo? Tiek spaudei nerimą, kad išsivystė opaligė. Tai pakankamas kiekis nerimo? Tiek įnikai į savaitgalinį išgerinėjimą arba buitinį alkoholizmą, kad nudrožei kepenis. Tai pakankamas kiekis nerimo? Rūkai cizą vieną po kitos, pasigavai plaučių vėžį. Tai pakankamas kiekis nerimo? Nebelaiko nervai, išsprogsti ant artimųjų už mažmožį ir sugadini tarpusavio santykį. Tai pakankamas kiekis nerimo?

Pavardinus šiuos dalykus sunku nuspręst kas geriau, kas blogiau, kiek kas nerimaujame ir kaip tai atsikleidžia.

Nerimaujame individualiai

Manyčiau, nėra šabloninio recepto kaip tiksliai kiekvienas turėtume elgtis su savo nerimu. Skirtingos patirtys, skirtingi įsitikinimai, skirtingi požiūriai, skirtingi įveikos mechanizmai, visa tai įveikinėja nerimą savaip. Todėl žiūrėti į draugo nerimo įveikos metodus ir kaltinti save, kad tu taip nesugebi…. Siūlyčiau pažinti savo nerimą asmeniškai. Pasieiškoti bazinės info kas tai yra ir prisitaikyti sau. Juk kai nusiperkam batą, jis tik po kiek laiko prisitaiko prie pėdos nors tai ir yra batas. Ir žinoma neiti su nauju, neapsitrynusiu batu iškart 100 km, nes gali nutrinti stipriai 🙂 Reikia apsipratinti 😉

P.S.

Beje, pridedu prie savo nerimo įveikos straipsnio papildymą. Papildymą ką atradau šiandien į upę mėtydamas akmenis. Apačioje straipsnio bus parašytas papildymas. Skaitykite.

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(0)
  • 🤮(1)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu