Vakar kalbėjau su žmogumi, kuris patiria nerimo sutrikimus.

Nuolatinis, dažnas, intensyvus nerimas stipriai deformuoja mūsų pasaulio interpretaciją, įsitikimus, pasaulio priėmimą.

Intensyvus ir dažnas nerimas skatina:

socialinę izoliaciją (kad niekas nedirgintų);

skatina patį nerimą;

neigiamą ir baimingą ateities numatymą;

apsiribojimą, baiminantis padaryti kažką, kas gali iššaukti nerimą;

pasaulio matymą pilkomis spalvomis;

hormonų inhibiciją (pasisavinimą);

kognityvinius, fizinius ir psichosomatinius sutrikimus.

Žodžiu, sėdėjome ir kalbėjome ta tema. Ieškojome sprendimų kaip subalansuoti vidines būsenas. Kadangi nerimo sutrikimai man nesvetima būsena (mano emocinėje skalėje tai sudaro 15-25% būsenų), aš išlavinau keletą metodų:

Savipagalbos ABC

savistaba (kognityvinių, mąstymo ir emocinių procesų pažinimas);

emocinio intelekto ABC;

priėmimas, susitaikymas, išbuvimas, nesitapatinimas su emocija;

fiziologinė ir emocinė emocijų išraiška (kvėpavimas, mimikos, garsų leidimas, kūno judesiai, verbalinė emocijų išraiška);

išsipasakojimas, atvirumas, pagalbos ieškojimas, pasidalinimas emociniais pojūčiais;

patyriminės ir pažintinės jausmų praktikos.

Pokalbio eigoje manęs paklausė ar aš nuėjau kažkokį kelią link geresnio savęs. Kažką panašaus į susitvarkymą.

Atsakiau, kad kai prieš dešimt metų pradėjau psichologines praktikas, tikslas buvo “išrukyti” tą blogį iš savęs. Dabar šis tikslas nėra toks aktualus. Jis nubunda sunkiomis akimirkomis, tačiau dabar veikia kiti mechanizmai. Savipagalbos mechanizmai, kurių pagalba susireguliuoju. Atpuola tikslas iš savęs padaryti kažką, kas man nepažinu. Padaryti savo savęs viziją. Pakeisti save kažkaip ir kažkokiu lygiu, kad man būtų gerai, būčiau geresnis. Atpuola poreikis apsukti Titaniką su irklu ir keisti kursą. Vietoj to susidėjau pagalbines priemones nuo skendimo.