Ką tik turėjau pokalbį. Pokalbį su intencija į pašnekovą jam atsakyti už savo įsitikinimą. Ir tuo pačiu paremti savo įsitikinimą, kad jis yra teisingas. Buvo smalsu ar pašnekovas tik perėmė kažkieno įsitikinimą. Ar tai jame užgimęs įsitikinimas?

Arba gavau profą arba save pervertinau. Pokalbio metu pajutau kokie prasmingi pašnekovo žodžiai. Pajutau, kaip keičiasi mano kūno būsena: išsisklaido tvirtumo pojūtis, didėja pasimetimas, sutriko kvėpavimas, sušvelnėjo balsas, išsilygino kapotas pokalbio ritmas.

Bet esmė ne tame

Čia ir dabar, tiesiogiai, sąmoningai pajutau, ką tai reiškia supresuotos emocijos. Mintyse pavadinau tai “nesuvirškintomis emocijomis”. Psichologijoje tai vadinama užgniaužtomis emocijomis, kurios palieka tikslą ateičiai jas išsispręsti. O iki tol mes būname tarsi su kliuviniu.

Man taip nepatiko pojūtis apie informaciją, kurią gavau. Jaučiausi kvailai. Po pokalbio pastebėjau, kad psichika visaip stengiasi apdirbti tą pojūtį, kad man būtų komfortabilu. Šioje vietoje pasireiškė emocinis blokas. Tai tarsi pojūtis, kad to kvailumo jausmo negaliu įsileisti. Kūne toks pojūtis, kaip organinio stiklo skydas. O negaliu įsileisti, nes tai sukels sumaištį. Dar kiek laiko sugebėjau išlaikyti dėmesį į tą nemalonų kvailumo, menkavertiškumo jausmą, tačiau jis vis slopo. Slopo, nes mano mintys niekaip negalėjo rasti būdo kaip jį apdirbti, kad jis būtų gerame santykyje su mano vidumi.

Nesuvirškinta emocija

Taip neišjaučiau emocijos, sukūriau emocinį bloką, užgniaužiau emociją ir ji kažkur nusėdo mano neapdirbtų emocijų tyruose. Tyruose, kurie mane kažkaip įtakos ateityje. O greičiausiai kiš pagalius į ratus, kurs vidinius konfliktus. Panašiose situacijose kels alermą dėl galimo nepasitikėjimo.

Akistata susidūriau su emocijos neišveikimo, užgniaužimo procesu. Ir iš to šiandien gimė frazė: “svarbu ne kaip priima (teisingai-neteisingai), o kaip geba tai suvirškinti“. Todėl kilo išvada, kad emocinis atsparumas ne tame, kaip sugebi nepriimti, o tame, kaip sugebi suvirškinti.