Ir vėl išėjome sekmadienio rytą pasivaikščioti su Freud’u į mišką. Šįkart prisijungė ir Freud’o žmona. Bet mes kaip tikri bezdylos iš devyniolikto amžiaus laikų su paltais ir cilindrais ant galvų įnikom į savo kalbas apie sportą, verslą, psichologiją ir nukulniavom į priekį. Tiesa nei vienas nebuvom su cilindrais ir paltais. Aš eilinį kartą su savo treningais, džemperiu su kapišonu ir “Nike” kedukais. Freud’as su taktine pusiau turistine apranga. Kodėl paminėjau savo savo aprangą? Nes ji šiandienos mūsų pasivaikščiojimų pokalbių ir savianalizių akcentas.

Pokalbiai apie Simonology aprangą

Esu jau minėjęs, kad ketinu pradėti verslo psichologo – konsultanto veiklą. Kalbėjom su Fred’u, kad gaunu pastabų iš žmonių, kurie “sukasi” toje srityje apie mano aprangą per video, dėl kalbėjimo manierų, dėl sedėjimo manierų, dėl kompetencijų, kad neturiu diplomo. Ir man vis iškildavo nuoskauda, kad mane vertina už tokius dalykus, kad neturi gilesnio žvilgsnio apie faktus. Faktus, kurie matosi per tekstus, rezultatus (verslą), komunikaciją (pažįstant mane kaip žmogų). Bet svarbiausia ne tai, svarbu kodėl aš ir toliau laikausi savo. Priėjom išvadą su Freud’u, kad tai mano manifestas, mano kerštas, mano savivertės atstatymas už praeities laikus. Manifestas, kuris sako: “aš savo elgesiu vienaip ar kitaip palaušiu nuomonę, kuri man kažkada ir dabar kuria nuoskaudą. Sunaikinsių tą nuoskaudą darydamas savo”.

Praeities nuoskaudos

Turbūt viskas prasidėjo nuo matematikos, fizikos ir chemijos kiek pamenu. Berods penktoje klasėje kai prasidėjo sinusai, ygrikai ir kosinusai man iškilo klausimas kaip čia raidės ir skaičiai. Tačiau man nebuvo paaiškinta, nes klasėje trisdešimt vaikų, nėra kada. Čia prasidėjo mano NEdraugystė su tiksliaisiais mokslais ir visais kurie su jais susiję. Jaunai matematikos mokytojai buvau košmaras. Senai fizikos mokytojai ir mokytojui buvau netikėlis. Tėvams taip pat buvau nusivylimas, nes pamenu jų stebėjimąsi kaip jie čia baigę mokyklas su raudonais diplomais, o sūnus neįkanda matematikos. Klasėj buvau mokslo lopas. Dažnai vartydavau matematikos kontrolinio lapą ir galvodavau čia septyni ar kuolas? Tikslieji mokslų pažymiai nuboksavo mano vidurkį iki 7.9, į trečią poziciją nuo galo klasėje. Tapau outcast’as, outsider’is.

Outsider’is

Man varydavo stresą ši pozicija. Pradėjau net bijoti matematikos pamokų, kontrolinių ir apskritai mokyklos. Po truputį pradėjo vystytis įsitikinimas, kad aš durnas. Ir klasiokų pasidžiavimas bei jų gailestingi žvilgsniai man kėlė pyktį. O tikslieji mokslai ir toliau kėlė bejėgiškumą. Per mąstymą jog esu durnas niekaip negalėjau jų įsikirsti.

Chuligano karjera

Prasidėjo mano kaip chuligano karjera. Kadangi eruditų pasaulyje vietos man neliko, pasukau pas “baxūrus“. Ten reikėjo mokėt gerai pasimušti, jėgos, naglumo, maištingumo. Adaptavau treningus, kedus ir iki šiol man jie patinka.

“Baxūrų” amplua man puikiai tiko. Gerai mušdavausi, nusiskutau galvą, “šokau” į treningus, kedus, nutraukiau santykį su tėvais, tapau mokyklos metų didžiausiu nusivylimu. Karjera klojosi puikiai. “Baxurų” pasaulis mane priėmė, kai tuo tarpu eruditų išmetė iš lizdo. Ir aš už tai mylių “baxūrų” pasaulio atributus: treningus, naglumą, aštrų bendravimą, sportiškumą. Tačiau talento domėtis iš žmogaus neišmuši. Kaip ten sako: “gali išvaryti baxūrą iš Kauno, bet Kauno iš baxūro…”. Tad per laiką pažinau ir “baxūrų” pasaulį. Netiko man ir ten. Pasukau savo keliu, tapau pikantišką mišraine. Kaip viena mūsų su Freud’u kursiokė mus pavadino “išsilavinę chuliganai”. Arba mano bendradarbė – “intelektualus marozas”.

Manifestas

Tai per šiandienos pasivaikščiojimo pokalbį išryškėjo mano manifesto aspektai. Pasąmoninio manifesto aspektai, kurie rėkė, kad: “aš ateisiu į Vienos pokylį su savo “Adidas” treningais, su savo sukauptom ir išvystytom žiniom. Visus jus nugalėsiu!! Jūs mane vertinsit!! Įrodysiu jums, kad ant kalno galima užlipti iš visų pusių!!! Atkeršysiu už nuvertinimą!!!

Ir tai aš jau senokai pusiau suvokiau. Man tai atrodė normalus tikslas. Tikslas, kuris reikalauja milžiniškų pastangų pasiekti tai ką galima pasiekti įprastiniu būdu. Dažnai klausdavau savęs kodėl? Šiandien su Freud’u klausėm kodėl ir atradom giliau.

Giliau

Važiavau autostrada iš miško namo ir vežiausi tą nuoskaudos jausmą, kurį bandžiau atstatyti per savo gyvenimą. Būdamas vaikas, vėliau paauglys, dar vėliau jaunas vyras neturėjau globėjo, kuris galėjo padėti man tą nuoskaudą suvirškinti. Dabar turiu. Dabar užauginau save, užauginau savo psichikoje sau tėvą-globėją, kuris analizuoja mano gyvenimą ir globėjiškai leidžia patirti, konsultuoja, parodo, priima toks koks esu, myli. Globėją, kuris toleruoja užsilikusius iš paauglystės jausmus ir nuoskaudas. Ši nuvertinimo nuoskauda man atvėrė žvilgsnį kodėl aš vis dar laikausi savo. Padėjo ant stalo tris jausmus, kuriuos dabar reikės suvirškinti ir galbūt nuoskauda sušvelnės. Padėjo pamatyti nuoskaudos mastą ir suprasti kodėl ji tokia svarbi ir kodėl tiek ilgai aktuali.

Trys jausmai

Baimė, liūdesys ir pyktis. Pyktis – nes buvau išstumtas iš lizdo. Liudesys – “tai ką, visas šis kilnus tikslas save padaryti geresniu tik dėl menkavertiškos priežasties atkeršyti?”. Baimė – “bl**t, kiek laiko aš prap**au gyvenimę dėl tokio menkavertiško tikslo!!!” Ir tai padėjo suprasti kokio dydžio ir svarbos buvo ši nuoskaudą. Kokio dydžio kančias ji man sukėlė, kad reikėjo pasikinkyti net tris emocijas.

Bet mano intuicija sako, kad pasiekti savo nuoskaudą man reikės per šią šventąją trejybę. Reikės su kiekviena iš jų susipažinti. Savyje atsisuku į savo vidinį tėvą pažiūrėti ką sako jis. Jis tyli ir savo supratingomis akimis bei į viršų pakeltais lūpų kampučiais duoda man suprasti, kad bandyk, tau gerai sekasi. Aš jau net matau kelio pradžią ir suprantu kodėl pradžia čia. Pradedu virškinimą.