Vakar tradiciškai vaikščiojom su Freud’u miške ir kalbėjom apie išankstinį nusistatymą, ateities numatymą, realias gyvenimo situacijas, kuriose tai patyrėm. Man aktualiausios temos buvo išankstinis nusistatymas, požiūrio ribotumas ir kaip tai paveikia mus.

Požiūrio ribotumas

Sakiau Freud’ui, kad mes abu turbūt esam paranojikai ir jis man sakė kalbėti tik apie save. Pažiūrėjau į jį ir sutikau kalbėti tik už save. Laikau save įžvalgiu žmogumi ir kartais iškyla dvejonių ar tai įžvalga ar mano vidinių mąstymo konstruktų įtaka. Nesenai į Delfį parašiau straipsnį apie savo požiūrį į šiuolaikinę moterį. Straipsnis šlavė visus rekordus: 36000 atidarymų, 2150 prenumeratorių atidarymų, 86 valandos skaitytojų laiko. 30 vertinimų, 13 pasidalinimų. Sekančio mano geriausio straipsnio apie šąlančias galūnes rezultatai palyginimui: 16400 atidarymų, 582 prenumeratorių atidarymų, 23.5 valandų skaitytojų laiko, 7 vertinimai ir 12 pasidalinimų. Kartu su straipsnio rekordais atėjo ir nemoloni pasekmė. Neigiami komentarai, prastas skaitytojų įvertinimo reitingas. Apie tai ir diskutavome su Freud’ u ar tai mano supuvęs mąstymas. Ar tai žmogiškas nusistatymo faktorius, kuris palietė jautrias vietas?

Kodėl tai galėjo paveikti jautrias vietas?

Paskutiniame straipsnyje apie šiuolaikines moteris palaikiau naują, ne visuotinai pripažintą nuomonę. Nuomonę, kuri braunasi į areną pakeisti senąją ir kelia samyšį, verčia susimąstyti, persivertinti įsitikinimus. Greičiausiai sukelia emocinį diskomfortą. Ir to rezultatas man buvo straipsnio rodikliai. Pavarčiau Zemkausko straipsnius, jis labai autoritetingas autorius. Mano nuostabai jo straipsniai nesulaukė daugiau nei 30 vertinimų. Iš to darau prielaidą, kad tema apie moteris buvo aktuali. Žinoma Delfi sukūrė efektingą pavadinimą ir tai pritraukė daug skaitytojų, 36 tūkstančius. Tačiau skaitytojai tikriausiai išvydo ne tai ko tikėjosi. Toks gausus skaitymo laikas (86 valandos) ir toks žemas vertinimas 1.5 žvaigždutės iš penkių. Todėl Freud’ui pasakiau prielaidą jog tai didžiąja dalimi emocinis vertinimas. Straipsnis dėl savotiško mąstymo kampo ir turinio “nepamaitino” išankstinių nuostatų, o atvirkščiai sukėlė nemalonias emocijas.

Freud’o įžvalga

Freud’as šiuo metu intensyviai gilinasi į žmonių išankstines nuostatas, nuomonės priėmimą ir traktavimą. Į savų nuostatų-filtrų pažvelgimą iš šono. Nes jei esame susitapatinę su filtru – sudėtingą pajausti ką kitas nori pasakyti. Jei teko galimybė paanalizuoti savo filtrą iš šono, pamatyti kaip jis veikia, galima atpažinti savo reakcijas ir atitraukti į šoną vertinant. Galbūt Freud’as vis dėl to irgi paranijokas, nes jis pritarė mano įžvalgai po jos išdėstymo. Ir net davė panašių pavyzdžių iš mūsų bendro pažįstamų rato, iš savo asmeninių gyvenimo pavyzdžių. Pavyzdžių, kur pastebimas akcentuotas nusistatymas, kuris apriboja platesnės įžvalgos galimybes. Bet gal tai tikrai tik mūsų abiejų paranoja? Gal ne veltui mes esame geri draugai, nes mąstome panašiai?

Kuo panašus mūsų mąstymas apie išankstines nuostatas?

Pasivaikščiojimų metu mes kalbam įvariomis temomis. Paliečiame pažįstamų žmonių ratą. Aptariame įvairias situacijas ir įvykius. Abu su Freud’u turime gyvenimo varomąją jėgą, norą, lūkestį, ketinimą tapti kuo mažiau pažeidžiamais. Nuo gatvės berniukų išaugome psichologija besidominčiais vyrais. Ir mūsų nuomone išankstiniai nusistatymai mums neleidžia galvoti “out of the box”. Neleidžia mums peržengti ribos. O mes tai norime būti nepažeidžiami, mums reikia peržengti ribą. Mums reikia, kad mūsų riba būtų toliau nei statistinė. Būtų toliau net nei geriausiųjų. Tam reikia drąsos. Drąsos reikia nebijoti patirti nemalonias emocijas priimant kitokį matymą, mąstymą, kampą, pabūvoti kitokiose aplinkybėse. Tik klausimas kur čia riba tarp įžvalgos, o kur riba dėl paranojos, įgytos nuolat stiprinant savo drąsą, kuri garantuoja nepažeidžiamumą, kuris garantuoja saugumą?