Šiandien su Freud’u ėjome ne į mišką, bet pasiboksuoti. Ėjome tobulinti Freud’o instinkto medžioti. Juokauju. Bet ir ne visai 😀 Kadangi aš tą darau nuo septintos klasės, tai savo nuolatiniais paminėjimais, kad sportuoju kovinį sportą užkrėčiau ir Freud’ą. Šiandien buvo antras kartas kai su Freud’u surėmėme pirštines. Bet rašinys ne apie tai. Nors turėjome tik apie 40 minučių pokalbio kol važiavom į sporto salę ir iš jos, bet buvo apie ką pakalbėti.

Ką kalbėjom?

Važiuodami į priekį aptarėm mano šios nakties sapnus ir aptarėm mano bazinį liūdesį. Jau kuris laikas Freud’as rekomenduoja man savo terapijas orientuoti į tai. Aš ir pats nieko prieš, bet kaip terapeutei sakiau, kad tas liūdesys tarsi kokoso riešutas, niekaip nerandu įtrūkimo kad įsiskverbti į vidų. Asmeniškai ir su Freud’u suprantam, kad tai vienišumo jausmas, žinome jo šaknis, bet tos šaknys įdėtos tarsi į krištolinį kokosą. Matosi iš išorės, bet nepasiekiamos. Čia kaip laižyti medų per stiklainį. Šis procesas užtruks ilgai, tad prie šios temos ilgam neapsistojom.

Grįžtant po bokso namo pasipasakojau apie savo naujos veiklos krypties vystymą.

Nauja veikla

Kadangi ketinu teikti verslo psichologo paslaugas, “įsisukau” į Linkedin platformą. Platformą panaši kaip Facebook, tik ne pramoginio tipo. Nors tai savotiškai pramoginio tipo. Ten renkasi versilininkai, vadovai, karjeristai, HR specialistai, šiaip specialistai. Profesionio pobūdžio platforma susijusi su darbu. Papasakojau Freud’ui, kad vakar eidami į žiemos žygį su bičiuliu “Kalnais ir miškais” traukėm per dantį Linkedin platformos vertybes: greitas reagavimas, lyderystė, efektyvumas, produktyvumas, tobulėjimas, augimas, tikslo siekimas…. Ėjom ledu ir rėkavom kaip bepročiai išgalvotus šūkius apie lyderystę. Turbūt žvejai ant Kauno marių ledo pagalvojo, kad mes girti.

Pasakiau Freud’ui, kad man pašaipus tas perteklinis orientavimasis į šiuos tikslus. Juokingas jis ne dėl to, kad siekiama profesionalumo, juokingas dėl asociacijų kylančių galvoje. Galvoju, kad daugelis norėdami būti sėkmingais šūkalioja tas frazes ir seka paskui fiurerį. Mintyse iškart Adolfo ugningos kalbos.

Ir daugelis taip užsiciklina, kad jie pamiršta jog yra žmonės, ne programos, ne mašinos, ne kompiuteriai. “Didinti efektyvumą”, “spausti iš savęs maksimumą”, “maksimaliai išnaudoti laiką”. Ir visa tai daroma per prievartą vardan savivertės ar noro būti sėkmingais. Sėkmingais kaip nurodė fiureris. Susidaro įspūdis, kad norima su plaktuku patvarkyti mikroschemą.

Išsikalbėjau

Išsikalbėjau Freud’ui, kad ta liaudis per aklai orientuojasi į struktūrą. Ir pavadindamas juos ta liaudimi pats sugriebiau save, kad esu ten svetimas. Pagavęs save už liežuvio suvokiau vieną iš svetimumo aspektų. Pasakiau Freud’ui, kad pajutau, jog esu tarsi agresorius toje aplinkoje. Mano kalbėjimo maniera labai skiriasi nuo tenykštės. Net parašiau straispnį apie pokalbio agresorių šią savaitę. Pasakiau Freud’ui, kad Linkedin’o publika bendrauja nenatūraliai maloniai. Freud’as pritarė, kad jis ir aš esame praktikai, taip jis pavadino. Pasakė jog kiti žmonės norėdami kažką pasakyti panaudoja 85 žodžius, mes du. Kodėl taip yra? Mano nuostabai jis panaudojo mano frazę iš straipsnio apie pokalbio agresorių. Jis pasakė, kad mes nesistengiame sušvelninti ar apšildyti pokalbio. Net papasakojo savo asmeninių situacijų iš darbo. Freud’as yra didelės įmonės konsultantas procesų valdyme. Dažnai paklausau ką jis kalba.

Kodėl mes nesistengiame?

Na tą dalyką aš pasilikau išmąstyti vienas. Prisiminiau mokyklą. Prisiminiau mokyklos tvarką ir struktūrą. Daugelis vaikų laikydavosi tvarkos, elgdavosi taip kaip reikalavo reglamentas, buvo stropūs, malonūs, kalbėdavo bendrine malonia kalba. Ir pagalvojau, kad jie išaugo demokratinėje terpėje. Tačiau kiti vaikai išaugo liberalistinėje ar net anarchistinėje terpėje. O įmonės yra struktūros, ten individualizmo mažai. Individualizmas ateina į darbovietes vėžlio žingsniu. Freud’as net yra kažkada paminėjęs jog vienas vadovas tik būdamas 50-ies pirmąkart išdriso užsidėti spalvotas kojines. O va aš vaikštau į A klasės ofisą su skirtingom kojinėm ir dar užmaukšlintom ant kelnių ir su adidas treningu bei suplyšusiais džinsais. Čia mes ir skiriamės. Čia ir jaučiu skirtumą tarp Linkedin liaudies ir tokių kaip aš.

Todėl net pradėjau sekti save ką rašau į eterį. Nors aš visada seku, bet dabar tenka į tai pažiūrėti kaip struktūros žmogui. Kad nesijausti kaip jausdavomės su Freud’u psichologijos akademijoje. Tarsi mafijozi įleisti į padorių žmonių restoraną. Kaip mūsų viena kursiokė sakė: “išsilavinę chuliganai”.

Kuo blogai būti mafijozi struktūroje?

Blogai gal ir nieko. Man. Tačiau nesistengimas sušvelninti pokalbio sukuria kitiems žmonėms įtampą. O kadangi mes su Freud’u išsilavinę chuliganai, tai sukuriam ir sumaištį. Tuomet labai lengvai užsidirbame etiketę arogantiški. Ilgai netrunka atsirasti nemaloniems jausmams opozicijoje: “jie viską sau leidžia. Na bet ir nieko negali pasakyti, nes daug žino”. Atsiranda nemalonus atotrūkis: “mums sakė gerai mokytis, paklusti struktūrai, padoriai elgtis ir būti tvarkingiems, o čia du treninguoti chamai ne ką prasčiau pasirodo. Ir kas blogiausia, mes leidžiam sau užsidėti tik spalvotas kojines, o vienas iš jų visas margas kaip povas ir jam tai nė kiek netrukdo. Matyt jis kažkoks sukčius arba išsišokėlis, arba aferistas, o galiausiai nepasitvirtinus nei tam nei tam – arogantiškas. Reikia ginti savo struktūrą nuo tokių eretikų”. Bet atsiranda vidinis pasąmoninis konfliktas. Spalvotas kojines užsidėti jiems yra pasiekimas, mums kostiumų nereikia, kad patvirtinti savo “protingumą”. Spalvotos kojinės šioks toks maištas struktūroje. Šioks toks laisvumas. Tačiau baisu, kad jo nepasidarytų per daug ir nedegraduoti. Bet va, gyvas pavyzdys, du spalvoti degradai ir jiems nieko už tai neatsitinka. Kaip turėtų būti skaudu ir kokia neteisybė!! Bet gal čia tik supuvęs anarchistų mąstymas? Juk nebūna tik vienos teisingos pusės!