Pasivaikščiojimai su Freud’u. 2021-02-28. Sapnai.

Pasivaikščiojimai su Freud’u. 2021-02-28. Sapnai.

views
34

Atsisėdu rašyt ir jaučiu, kad man liūdna. Šiandien pirmąkart su Freud’u praliejom kraują. Bet liūdna ne dėl to, kad praliejom kraują. Pralietas kraujas – rezultatas pusantrų metų Freud’o kelyje į kovotojų pasaulį. Taip jau išėjo, kad aš jį sudominau koviniu sportu ir taip jau išėjo, kad tapau jo savotišku mokytoju. Nors Freud’as turi trenerį, tačiau aš jo kovų treneris-partneris. Freud’as ant manęs mokinasi kovoti. Ir šiandien mokinys nustebino mokytoją. Mokytojas išsigando ir panaudojo savo pranašumą prieš mokinį. Nuotraukoje matote rezultatą. Bet liūdna ir ne dėl to. Papasakosiu dėl ko.

Rytas

Freud’as rytais mane pasiima ir važiuojame treniruotis. Pasivaikščioti nėjome, ėjome boksuotis. Pakeliui visad pakalbam apie tai kaip jaučiamės, kaip miegojom, ką sapnavom, kas įvyko per savaitę. Man ir Freud’ui dabar įtempti laikotarpiai. Abu sunkiai miegam. Mažai miegam su daug prabudinėjimu. Sapnuojam keistus sapnus. Išsiaiškinom Freud’o nemigos priežastis ir paskui treniruotėj, darydamas apšilimą, supratau savo nemigos priežastį. Dėl to ir liūdna. Dėl to mūsų sąmonės negali ilsėtis ir prabudinėja naktimis. Negali sau leisti ilgai miegoti, atsipalaiduoti, nes reikia rasti išeitį. Naktimis mes suvirškinam dienos įvykius, kurių negalėjome suvirškinti sąmoningai. Ši naktis man buvo viena iš tokių.

Šios nakties sapnas

Pastaruoju metu bandau susidraugauti su savo bejėgiškumo emocija. Visą gyvenimą, buvau kovotojas ir štai dabar reikia pripažinti bejėgiškumą. Vis dėl to bejėgiškumas mane įvarė į kampą. Nesvarbu kiek aš didinau savo galias, bet tikriausiai teks leisti jam pasireikšti.

Šiandien šeštą ryte turėjau važiuoti pas Freud’ą žiūrėti kovų kurios vyko JAV ir dėl šios priežasties reikėjo anksti keltis. Tačiau sapnavau sapną ir miegant nusprendžiau, kad noriu jį užbaigti. Nevažiavau žiūrėti kovų, išjungiau žadintuvą ir tęsiau sapną.

Sapnavau, kad man gal koks keturiolika. Mama mane ir brolį atvedė pas psichologą. Pas man gerai žinomą psichoterapeutą, Olegą Lapiną. Atėjome į terapijos centrą, kuris savo stiliumi man panašėjo į 70-ųjų, 80-ųjų JAV filmuose rodomus ofisus. Geras pavyzdys būtų iš “Halt and Catch Fire” serialo. Mama buvo apsirengusi kaip tų laikų tvarkinga damutė su kepurėle, vilnoniu paltuku per juosmeni perrištu diržu. Devėjo languotą sijoną. Dviem rankom laikė rankinuką už rankenų ir suglaudusi kojas stovėjo kryžkelėje tarp dviejų kabinetų. Brolis ėjo pas Dalią Lapiniene aš pas Olegą Lapiną į kabinetą.

Kabinete

Lapinienė veda konsteliacijas . Tokia terapija tiko mano broliui, kuris buvo labiau, sakyčiau, lyriškesnis. Aš nuėjau pas Olegą. Jis sedėjo prie savo stalo ir rašė kažką kompiuteryje. Pasakė maloniai man sėstis ir laukti. Nors man buvo keturiolika, bet masčiau dabartine galva. Olegas ir toliau rašė nekreipdamas dėmesio į mane. Pagalvojau, kad tai kažkoks išbandymas, kuriuo jis panoro manyje atverti dirvą darbui. Esu girdėjęs, kad jis yra užmigęs savo terapijoje, tai pagalvojau jog tai dar viena jo provokacija. Kiek palaukęs nutariaujį paspausti, parodyti savo nepasitenkinimą, kad jis verčia mane laukti. Jis sureagavo. Gaila nepamenu kas vyko pokalbyje. Sapne pamenu, kad buvo vaisingas pokalbis, tačiau nubudęs jau buvau pamiršęs. Pamenu tik, kad jis man sakė jog man tai svarbu. Pamenu du “smailikus”, veidukus, kuriuos dedame susirašinėdami. Ir pamenu šiltą, rūpestingą pokalbio atmosferą. Viso sapno metu man sukosi mintis: “Mama mane atvedė pas psichoterapeutą?!! Kas čia per nesąmonė?”.

Nubudus

Nubudus pagalvojau kad tai reikšmingas man sapnas ir pradėjau jį interpretuoti. Kodėl mama atvedė pas psichologą? Pamenu diena prieš tai iš kažkur šmėkštelėjo mintis iš vaikystės, kai po eilinių barnių su mama ji man pasakė jog man reikia pas psichologą. Paskui prisiminiau savo dėstytojos Žydrės Arlauskaitės pasakymą jog dažnai tėvams reiktų ateitį pas psichologą, kad vaikams nereikėtų. Dėl šios priežasties sapnavau tą sapną. Stilius toks, nes aš gimęs 1982. Olegas. Olegas tas žmogus, kuris per grupines terapijas manęs paklausė ar aš norėčiau, kad tose konsteliacijose jis būtų man kaip tėvas. Ir jis buvo. Todėl sapne pokalbis buvo toks šiltas ir rūpestingas. Kodėl psichoterapija? Todėl, kad vaikystėje konfliktai kildavo kai pajusdavau grėsmę. Kai pasijausdavau bejėgiškas. Bijojau bejėgiškumo, nes neturėjau, kas pastovės už mane. Tad šio sapno metu kažkuria dalimi įsigyvendino mano bejėgiškumas, kuriam aš neleisdavau pasireikšti visą savo gyvenimą.

Treniruotė

Todėl ir treniruotėje priėjom iki kraujo. Tai nėra kažkokia tragedija. Kovotojų pasaulyje taip būna. Tačiau šiandien vėl atsirado proga išjausti bejėgiškumą. Išreikšti mums abiems su Freud’u. Abu kontroliuojam ir abu susiduriam su jėgomis, kurių nesukontroliuojam. Dėl to mums sunku. Dėl to negalime ilsėtis naktimis. Dėl šios priežasties jis šiandien paleido savo analitiką ir įgyvendino tai ką išmoko per pusantrų metų bokse. O aš išsigandęs jo keliamos grėsmės mečiau pajėgas, kad apginti savo bejėgiškumą. Kažkas tame yra liūdno. Liūdna, kad turi būti taip sunku. Bejėgiškumas iš gelmės atsineša visą armiją užslopintų įvykių, kurių bijau. Bijau, nes nežinau kaip pavyks susitvarkyti. Nežinau kiek stipriai ir ilgai bus baisu ir nemalonu. Nemoku leisti bejėgiškumui būti. Man tai nesuvokiama.

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(1)
  • 🤮(0)
  • 💣(1)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(2)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts