Kaip mane nervina šie 3 žodžiai Reikia susimažinti lūkesčius. O, geras!!! Mane dar labiau nervina šie trys žodžiai ir varo į neviltį Kaip tai padaryti? Kaip tai daroma? Mane nervina gal ne žodžiai, o neatsakingas jų vartojimas. Pasakyti ir tik pasakyti, bet nežinoti kaip padaryti. Man netelpa galvoje kaip galima atsisakyti siekiamybės. Vaikštau ofise iš kampo į kampą ir galvoju kaip atsisakyti siekiamybės.

Savianalizė

Kaip ir dažniausiai analizę pradedu nuo dominuojančios emocijos susiradimo. NERVINA! Pyktis. Pyktis, kad mane nori atkalbėti nuo mano siekiamybės, kurioje galvoju, kad man bus gerai. Nervina, kad negaliu pasiekti to gerai Galvoju, kad atkaklumas man neleidžia paleisti to gerai. “Pasidžiauk tuo ką turi” suskamba galvoje. Tai irgi nervina Nervina nes bando atkalbėti. Man nepatinka kai bando atkalbėti. “Tada pagalvok kam tau to reikia” suskamba kiti žodžiai. Ir jie mane nervina, kad reikia pradėti ieškoti kodėl man reikia. Nes reikia ir tiek!

Susimažinti lūkesčius

Tie žodžiai man įtartini, nes jų tikslas parodyti, kad man visai to nereikia! Suktas “geraširdiškas” būdas. “Žiūrėk kaip aš susimažinau lūkesčius ir džiaugiuosi gyvenimu” suskamba iš kažko girdėti žodžiai. Ir tai mane nervina, nes sukelia jausmą, kurio neapibūdinu. Norisi sumenkint tą geresnį gyvenimą susimažinus lūkesčius.

Nuojauta dabar sako, kad kelias į lūkesčių susimažinimą bus per leidimą sau pykti. Yra kažkos poreikis tame, kurį įgyvendinus pasimatys kitoks suvokimas. Dabar pyktis neatlaisvina tarsi plyšių, per kuriuos būtų galima išeiti į kitokį matymą. Į suvokimą, ką tai reiškia susimažinti lūkesčius. Pirma išpykti, o paskui…., o paskui nežinau, bet pradžiai išpykti.