Šiandien laiką su Freud’u leidžiame atokioje miškų trobelėje trijų ežerų sankirtoje. Ilgokai nerašiau, nes gyvenu neįprastomis aplinkybėmis su kitokiu suvokimo kampu. Galima sakyti neturiu patyriminės ekspertinės išmonės kaip paaiškinti psichologiškai, kas vyksta. Tiesiog stebiu ir bandau suvokt situaciją.

Klausiu savęs ar čia kitas, naujas patobulėjimo lygis? Ar tai tiesiog kita perspektyva? Jau šeštą mėnesį gyvenu nežinomybėje, kas su manim bus toliau. Praktikuoju priėmimo terapiją, leidžiu net pačioms baisiausioms ir nerealistiškiausioms mintims būti. Ir priimu jas nebandydamas racionalizuoti, pakeisti, padaryti protingomis. Nesistengiu žvelgti pozityviai, tiesiog priimu kaip vyksta.

Sunku….

Emociškai atrodo savęs sadomazochizmas. Na bet ir Kolumbas plaukė į vakarus be konkrečių žemėlapių. Nežinojo kiek toli nuplauks. Plaukiu ir aš nežinodamas kur nuplauksiu.

Šioje naujoje patyriminėje perspektyvoje pradedu pastebėti, kaip keičiasi psichikos kryptis. Dabar aš nesistengiu pakeisti, nuvyti sunkių emocijų, minčių ar ieškoti pozityvo krypties. Tai vyksta paradokslaus reiškinys. Psichika pati pradeda į tamsą įnešti pozityvaus mąstymo man nieko nedarant. Taip kaip man nereikia nieko daryti patiriant sunkius jausmus. Jie tiesiog atsiranda.

Pastebėjau ir kitą dalyką, kad gyvenima užskaitydavau tik tada, kai mano požiūriu jis atitikdavo gero gyvenimo supratimą. Kiti etapai man buvo tiesiog skriauda, nevertingas gyvenimas, laiko praradimas. Atvirai gyvendavau tik atkarpomis nuo gero iki gero laikotarpio. Kvailoka negyvent viso gyvenimo.

Manimi vis nusistebi, kodėl neskaitau spaudos, nežiūriu tv, nelankau renginių. Tarsi gyvenu savo burbule. Tad pažvelgdamas į tokį savo gyvenimo būdą aš matau, kad gyvenu gausų vidinį gyvenimą. Jame ir taip yra daug ką veikti, net per daug. Todėl man nereikia semtis emocijų iš šono. Mano diena man kasdien atneša darbo ir patyrimų su savimi iki kaklo. Man nereikia nuotykinių filmų, kad pajausti jaudulį. Man nereikia renginių, kad pajausti linksmą bendrystę. Todėl man mažesnis poreikis domėtis politika, sociologija ir gyventi kitų žmonių gyvenimus ar į bendrą katilą reikšti savo nepasitenkinimo nuomonę. Vidinis gyvenimas yra gausus, bet kartais gera išlįsti ir į išorę.

Kitą dalyką pastebėjau savo elgsenoje

Žmogus nėra įsitikinimas, emocija ar mintis. Dažnai kilus minčiai ar emocijai ar nuotaikai, galvodavau, kad tai aš. Susiliedavau su tuo. Dabar pastebiu, kad tai aš, bet ir matau tai kaip veikimo programas. Galiu iš šono stebėti ir sakyti sau: ” va tokiomis aplinkybėmis tavo psichika interpretuoja aplinką taip ir pasirenka kančios, pykčio, gėdos, džiaugsmo įsiprasminimą. Tokiomis aplinkybėmis ji siunčia tokius palyginimus, tokias mintis”. Ir tai yra procesai, bet ne aš. Aš esu biofizika, biochemija, veiksmas, procesai, mintys, jausmai. Viso to visuma, sistema.

Pradedu suprasti ką reiškia gyventi čia ir dabar. Šiuo metu gyvenu nežinomybėje, finansinėje nežinomybėje. Kiek bandžiau pažvelgt į ateitį ar man bus geriau, tiek negalėjau sau pasakyti, kad tikrai bus. Per daug visokių ir, arba, bet. Ir tai mane iš įpročio vertina gyvent į priekį, į viziją, laike kai viskas bus gerai. Bet šiandien bastausi po mišką ir gimsta iš pojūčio mintis: “klausyk, nors dabar neįžvelgi paskutiniuoju laikotarpiu aiškumo, saugumo, gėrio. Labiau matai praradimus ir tamsesnę ateities perspektyvą, bet dabar jautiesi gerai. Juk gyvenime niekas nepasikeitė į norimą gerąją pusę, tai kokia priežastis tau jaustis gerai?” Vaikštau pražutingame gyvenimo laikotarpyje, bet čia ir dabar yra laimės. Gal už poros valandų užslinks debesys ir bus sunkių minčių. Per tai pradedu suprasti, ką tai reiškia gyventi gyvenimo akimirką. Bet ne tik gerą, o tokią kokia yra. Tuomet ir laikas nebėga taip nepastebimai greitai. Ir atsigulęs po dienos į lovą jautiesi išgyvenęs dieną iki paskutinio energijos lašo. Ir košmarai iš nakties persikėlė į dieną, o naktimis aš tiesiog ilsiuosi.

Keistas gyvenimo laikotarpis Hipsteriškai atsakingas. Imi ką gyvenimas duoda. Viską!